„Viskas, ką myliu“ ir pankiška vakarienė

Kur daugiau, jeigu ne “Pasaka” kino teatre gali būti pavaišintas pankų vakariene. Paskutinė 10-oji  lenkų kino savaitė prasidėjo Jaceko Borcucho filmo „Viskas, ką myliu“ (Wszystko, co kocham) premjera. Nepriklausomos „Solidarumo“ sąjungos ir komunistinio rėžimo kovos įkarštis. Natūrali ir organiška drama pasakoja Lenkų devintojo dešimtmečio jaunimo istoriją. Meilės, drąsos ir pankroko kupina kino juosta apžvelgia karinės padėties 1981– aisiais Lenkijoje laikotarpį. Tiek daug kartų minėtieji pirmi kartai išties sukelia tam tikrą pirmų kartų ekstazę. Nuolatinė jauno žmogaus kova dėl asmeninės erdvės ir laisvės, noro daryti įtaka, likti išgirstam ir turėti galimybę garsiai sušukti: „Punk's not dead”. Tik nereikia suklysti – tai daug daugiau nei pankų subkultūros gyvenimo peripetijos. Jokių dirbtinių emocijų ir nereikalingo patoso, autentiškas garso takelis, aktorių gyvai atliekamos lenkiškos pankroko dainos. Nors pasirodė jis kiek per ilgas, tai filmo tikrai nesugadino. Viskas labai jautru, paprasta ir artima lietuvių kultūrai.  Todėl filmą buvo išgyventi kur kas lengviau. Nežinau, ar tikėtis iš jo daugiau būtų buvę protinga,  bet pretendento vardo į geriausio užsienio filmo nominaciją "Oskaro" apdovanojimui gauti ši kino juosta verta. Kupinas energijos, neleidžiantis užvaldyti sovietinio ribojimo idėjai filmas priminė pasipriešinusios lenkijos visuomenės užrašus : „Žiema jūsų, pavasaris mūsų“.  Su tokiomis nuotaikomis šis filmas žiūrovus būtent ir palydėjo. Ačiū „Pasakai” .