Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Žiemos ekranai“. Filmas „Panelė“

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Įpusėjęs prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ kviečia nugrimzti į prisiminimus, patikėti viltimi ir pasineri į filmų herojų pasaulį.

Įpusėjęs prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ kviečia nugrimzti į prisiminimus, patikėti viltimi ir pasineri į filmų herojų pasaulį.

Penktadienį buvo parodytas vienas iš įdomiausių prancūzų kino festivalio filmas „Panelė“. Tai – komedija apie moterį  vardu Klerė (akt. Sandrine Bonnaire), kuri augina du vaikus, dirba farmacijos įmonėje, bet jos gyvenimas per daug nuobodus ir stabilus. Į jos niūrų gyvenimą netikėtai įsiveržia Pjeras (akt. Jacques Gamblin), kuris norėtų tapti aktoriumi, bet jo gebėjimai tinka tik dalykiniams seminarams.

Du visai netikėtai susitikę žmonės pamažu supranta, kad jų ryšys ir bendravimas, kuris susideda iš smulkių detalių vis stiprėja. Jie nesugeba pasipriešinti savo netikėtai atsiskleidusiems jausmams.

Filmo pabaigoje įtampa kyla, kiekvieno žiūrovo mintyse sukasi vienas ir tas pats klausimas: kas toliau... Intriga išlieka iki pat paskutinio sakinio, kuris sukelia dviprasmybę ir palieka laisvės kiekvieno interpretacijoms. Ekrane vyksta kelionė laiku: prisiminimai ir realybė, kuri iš šių kelionių jaudina mus labiau...?

Viena subtiliausių prancūzų aktorių, šio filmo pagrindinė herojė Sandrine Bonnaire vadinama „Prancūzų kino vinimi“. Aktorė yra gavusi Auksinę palmės šakelę ir buvo apdovanota Cezario prizu. Taip pat ji gavo apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį filme „Bastūnė“ (1985 m.)

Režisieriaus Philippe Lioret įtaigiai sukurtas filmo siužetas ir tinkamai parinkti aktoriai žavi ir leidžia pajusti tikrojo prancūziško kino nostalgiją ir subtilumą. Aptemdytas raudonas ekranas, sukuria romantišką atmosferą ir žiūrovų veiduose pamažu pastebimos nežymios šypsenos. Prancūzų kalba – tarsi kartais sugirgždančios senos gitaros stygos – sukelia prisiminimus. Tinkamai parengtas garso takelis labai atitinka kylančią filmo įtampą, kartais anapus ekrano garsūs plojimai pasigirsta tam, kad atpalaiduotų ir įtrauktų žiūrovą į komiškas situacijas. Tinkamai sudėliotos įtaigios scenos, kaip besiverčiantys naujos knygos puslapiai, domina vis labiau. Didelis dėmesys skiriamas mažoms vaizdo detalėms ir filmo siužetas prilygsta riešutui, kurį išlukštenus atsiskleidžia tikrasis vaizdas... Įpusėjus filmui kyla jausmas, kad sėdi prabangiame prancūziškame restorane. Filmo pabaiga stebina ir kartu sugrąžina žiūrovą į realų pasaulį, taip pat leidžia dar kartą suprasti, kad realybė dažnai nejaudina taip, kaip norėtųsi.

Rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą tiems, kurie nori nugrimzti į kitokį prisiminimų pasaulį su gausiu juoko prieskoniu ir kartu susimąstyti, kodėl prieš daugelį metų žmonės juokėsi 2 minutes, o šiandien juokiasi tik 10 sekundžių. Taigi linkiu gero ir įdomaus filmo.

Reporterė: Agnė Straigytė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt