Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar spės žmogus išgelbėti pasaulio gyvybę?..

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Konkurso „Žaliasis kodas" dalyvis Audrius Kuskys (koordinavo mokytoja Auksė Petruševičienė)

Kai mokytoja pasiūlė dalyvauti konkurse, susimąsčiau: o juk iš tiesų – su gamtos niokojimu aš susiduriu kiekviename žingsnyje. Vis garsiau kalbama apie ekologiją, aplinkosaugą, gamtos globą; skelbiamos Žemės, Paukščių sugrįžtuvių, Sveiko maisto, Švaros, Medelių sodinimo, Gyvūnų globos ir kitokios „sveikos” dienos; organizuojamos viktorinos ir konkursai. O kokia padėtis yra iš tikrųjų? Ar užteks vien švenčių ir žaidimų, kad išgelbėtume pasaulį? Didžiausias pagalbininkas šiame darbe man buvo internetas. Susiradau reikiamus puslapius ir ėmiau domėtis, kaip turi būti ir yra saugoma Lietuvos gamta, kokia jos būklė, kas konkrečiai daroma mūsų šalyje ir pasaulyje, kad būtų nutolinta ekologinė katastrofa, kurią taip pesimistiškai prognozuoja mokslininkai (ir ne tik fantastai). Pradėjau nuo Lietuvos valstybinės aplinkos apsaugos strategijos apžvalgos. Labai atidžiai skaičiau skiltį po skilties ir negalėjau atsistebėti – kiek daug ko nežinojau ir net neįsivaizdavau! Nuo kai kurių skaičių ir faktų net plaukai šiaušėsi – taip baisu pasidarė dėl ateities… Baisu darosi, kai sužinai apie vandens užterštumo lygį konkrečiais skaičiais: užnuodyta trečdalio šalies gruntiniai vandenys, 85% Kuršių marių, 45% Baltijos jūros, 57% upių! Ar įmanoma įsivaizduoti vandenį, kuriame nitratų yra 120 kartų daugiau, nei leidžiama didžiausia koncentracija?! Užbėgsiu už akių tiems, kurie dabar pasakys, kad tai pasenusi informacija – taip, tikrai pasenusi, nes dabar padėtis dar blogesnė. Šiek tiek amonio, azoto, fosfatų ir kitų mineralinių ar cheminių medžiagų reikalinga žmogaus organizmui, tačiau didesni jų kiekiai kaupiasi įvairiuose organuose ir juos nuodija, kartais net gąsdindami mirtimi. Beje, nuodingų cheminių medžiagų mes gauname ne vien tiesiogiai gerdami vandenį, bet ir valgydami daržoves, kurios buvo laistomos užterštu vandeniu, ar žuvį, kuri gyveno tokiame vandenyje. Manau, kad viskas tarpusavyje glaudžiai susiję… Žmogus nuodija gamtą, gamta nuodija žmogų… O nuodingos medžiagos gali sukelti sunkias onkologines ligas, susilpninti organizmo imunitetą ir atsparumą įvairioms infekcijoms. Tada žmogus tampa silpnas ir paliegęs, nedarbingas ir depresuojantis… Tikrai nežinau, kaip išvengti užteršto vandens: iš čiaupo bėga drumzlinas nuo kalkių, rusvas nuo rūdžių arba pilkas nuo suodžių skystis, pirktiniuose buteliuose jis smirdi kažkokiais chemikalais arba būna visai beskonis – negyvas vanduo… Net retame kaimo šulinyje šiandien rastume skanaus vandenėlio… Turbūt niekam jau ir ne paslaptis, kad pardavinėjami mineraliniai „sveiki” vandenys dažniausiai supilstomi į buteliukus iš tų pačių čiaupų, tik šiek tiek perfiltruojami. Koks puikus biznis – pinigėliai kaip vanduo plūsta, sulig kiekvienu lašu centai byra! Nereikėtų, žinoma, tokio vandens pirkti, bet be jo irgi negyvensi… Aišku, yra būdų apsidrausti: galima tą vandenį dar kartą perleisti per biologinį filtrą, galima, nuėmus taros dangtį, palikti parai dviem nusistovėti (tuomet kai kurios sunkesnės dalelės nusės, kai kurios lengvesnės – išgaruos). Galima kelias minutes pavirinti, tačiau nuolat vartoti virintą vandenį nesveika, nes jame lieka mažiau įvairių mineralinių druskų bei deguonies, todėl organizmas negauna jam reikalingų medžiagų. Esu įsitikinęs, kad visuomenei trūksta informacijos ir apie vandens telkinių būklę. Deja, bet dažniausiai žmonės savo kailiu išbando, ar tinkamas vanduo maudynėms, maistui ir kitkam. Vasarą per karščius visi puola prie įvairiausių prūdų prūdelių, ir niekas nesusimąsto: švarūs jie ar ne? Gaila, bet ir Lietuvos gamtosaugininkai neskuba tirti ir pranešti apie vieno ar kito maudynių tvenkinio vandens būklę. Daugiausiai jų dėmesio sulaukia Kauno marios, Nemunas, Neris, o visi apleisti karjerai soduose, kur nuolat turškiasi vaikai, turbūt ir visai nėra tiriami. Kad vanduo nešvarus, žmonės sužino tik tada, kai pradeda niežtėti ir berti odą, skaudėti akis ar pilvą. Tada jie kreipiasi pagalbos, pranešdami apie situaciją, ir ko gero tik tuomet būna imami mėginiai, tiriamas vanduo, nustatomas jo užterštumas ir skelbiama, kad jis netinkamas vartojimui. …O juk būdavo seni geri laikai (juos prisimena mano močiutė), kai vandenį galėjai gerti tiesiai iš ežero. Ar nevirs pasaka tikrove: „Negerk, broleli, iš balos – oželiu pavirsi”?.. Iš tiesų greitai gali atsitikti taip, kad Lietuvoje neliks švaraus poilsio kampelio. Jau dabar vasarą norisi rasti nuošalesnę vietelę, nes poilsiavietėse dvokia šiukšlės, mėtosi šukės, plūduriuoja negyvos žuvys, džiūsta nukapotų medžių kamienai. Paradoksalu, bet tie, kurie teršia, negrįžta ilsėtis į tą pačią vietą, o ieško vis naujos, švarios, žmogaus bjaurumu nepaženklintos, kad galėtų ir ten ąžuolo kamiene įsiamžinti: „čia buvo vycka”. Vykti į užsienio kurortus ne visiems leidžia kišenės, bet bijau, kad ir ten tokie žmonės elgtųsi taip pat, gal net blogiau, – mat norėtų pasirodyti tikrais ereliais lietuviais… Ekonomiškai stipresnės valstybės jau seniai pradėjo rūpintis gamtos valymo bei saugojimo problemomis ir investavo begalę pinigų, kad jų žmonės sveikiau, švariau, gražiau gyventų. Deja, bet ekonomiškai silpnos ir neturtingos valstybės negali sau leisti tokios prabangos – skirti didžiules lėšas užterštumui mažinti, kai yra neišspręstų daug svarbesnių problemų (trūksta darbo vietų, laiku neišmokami atlyginimai, skolose skendi butų nuomininkai bei mokesčių mokėtojai). Ir peršasi kvaila, bet logiška išvada: jei nebūtų teršėjų, nereikėtų ir valytojų, – kiek žmonių taptų bedarbiais? J Manau, būtent dėl išvardintų priežasčių ir panašaus kai kurių valdininkų mąstymo užterštumo lygis kai kuriose teritorijose šiandien kritiškas. …O gryno oro daugiau niekada neįkvėpsim. Gyventojų žemėje vis daugėja, jų poreikiai auga. Kad juos patenkintų, žmogus skriaudžia gamtą, nesukdamas galvos, jog kenkia sau. Kol nesusipažinau su stulbinančiais faktais ir skaičiais, taip pat manydavau, kad pasaulyje viskas amžina: medžiai, paukščiai, debesys. Juos radau atėjęs gyventi, juos paliksiu išeidamas. O dabar galvoju kitaip: galbūt už keleto šimtmečių Žemėje bus taip, kaip vaizduojama fantastiniuose filmuose – žmonija mutuos ir išsigims, nuskurdinta planeta taps per ankšta, dieną žeis mirtini saulės spinduliai, o šviežio oro ar švaraus vandens gurkšnis bus neįkainojamas… Jau šiandien mes atiminėjame ateitį iš būsimų savo vaikų bei anūkų, ir labai abejotina, kad kažkoks „subalansuotos plėtros principas” pajėgtų sustabdyti šį procesą… Jeigu žmonija elgtųsi protingai, skylės ozono sluoksnyje po daugelio metų pačios „užsitrauktų”. Tačiau įmanoma būtų sustabdyti ir jų atsiradimą. Ozono skylių labai padaugėjo, kai prasidėjo kosmoso užkariavimas. Kiekviena paleista raketa ar palydovas tarsi praduria dangų. Todėl dabar kosminiai laivai kyla į kosmosą mažai apgyvendintose teritorijose arba dykumose, kad kuo mažiau pakenktų žmonėms. Bet klimato kaitos, manau, jau nebesustabdysime – tai būtų taip pat neįmanoma, kaip priversti žemę suktis į priešingą pusę. Norėtųsi manyti, kad dėl visuotinio atšilimo ir dažnų gamtos kataklizmų kaltas ne žmogus, kad taip jau lemia aukštesnės, nesuvokiamos ir nepavaldžios žmonijai jėgos. Bet ar tai nebus savęs apgaudinėjimas? Jei ramiai gyvensime, darysime, ką darę ir lauksime likimo sprendimo, vadinasi jau nesame Žemės šeimininkai… Atrodo, jau pradėjo grėsti visuotinė katastrofa. Tokia jau homo sapiens prigimtis – pirmiau daryti, po to galvoti. Galvoti paprastai pradedama, pamačius pasekmes, kurios dažnai būna jau nepataisomos... Nesu paniuręs pesimistas, matau ir gerąsias pasaulio puses. Vis daugiau kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, apie pastangas stabdyti griaunančius procesus, žiūrima į ateitį, galvojama apie žemės ir ainių likimą. Bet visa tai – pasyvios pastangos (kalbama, žiūrima, galvojama, planuojama, bandoma…). Kad civilizacija nesusinaikintų, metas būtų pradėti veikti. Nuo visuotinio užterštumo nepasislėpsi nei nuošaliame vienkiemyje, nei miško tankmėje. Gal verta pradėti projektuoti ir kasti bunkerius..? O gal labiau verta visus didžiuosius žmonijos protus sutelkti naujų, visiškai nekenksmingų technologijų kūrimui, užuot mąsčius apie konkurenciją, pelną ir ginklus..? Manau, viskas mūsų pasaulyje jau yra daugiau ar mažiau užnuodyta ir per vandenį, ir per orą. Žemę nuolat skalbia rūgštūs lietūs, atakuoja ultravioletiniai spinduliai, vargina cheminės trąšos, alina sprogdinimai... Vargu, ar šį procesą dar įmanoma sustabdyti. Anksčiau ar vėliau viskas miršta, užgęsta net saulės ir žvaigždės, bet žmogus savo rankomis pats artina pabaigą. Bijau likti nesuprastas, bet kartais negaliu nuvyti minties, kad Žemė gyvuotų daug ilgiau ir būtų žymiai laimingesnė, jei joje karaliautų tik laukinė gamta, valdoma gal ir žiaurių, bet natūralių atrankos dėsnių. Tačiau net ir šiandien staiga išnykus žmonijai, dar ilgai plytėtų išnuodytos dykvietės, raibuliuotų naftos dėmėmis vandenys, nuolat kistų ir mutuotų gyvybė radiacija užkrėstose zonose. Sirgtų mūsų planeta dar ilgus šimtmečius… Kur ir kada dings pramonės įmonių teritorijose aptinkami sunkieji metalai, naftos produktai, kurių  kiekiai viršija didžiausias leistinas koncentracijas?! Įsigers į gruntinius vandenis, nutekės į upes ir ežerus, pagirdys dirbamus laukus ir vaisingus sodus, pasiskleis vešliose ganyklose, užnuodys šulinius… Prasiskverbs į žemės gelmes – iki pat šerdies. Ir spjaudys senutė nuodus prasiveržiančiais ugnikalniais, dejuos viesulais, drebės nuo karštinės. Kaip ją pagydyti? Nejaugi nėra vaistų? Yra – nustoti gaminti nuodus. Tačiau kol bus žmonių, gyvenančių tik šiandiena ir mintimi apie pelną, žemė bus nuodijama. O juk ji – Maitintoja... Žemdirbystei tėra apie 10 000 metų. Ji – naujųjų laikų stebuklas. Daugelį metų buvo pranašaujamos negandos, kilsiančios dėl pasaulinio masto maisto stygiaus, bet, sutelkus pastangas, kiekvienoje epochoje darant vis naujesnę gamybos pažangą, krizių vis buvo išvengiama. Senovės žmogus galėjo ūkininkauti paprastais metodais, nes gyventojų skaičių ribojo ligos ir mirtis. Dėl sparčios medicinos pažangos XIX a. sparčiai padaugėjo gyventojų: jiems reikėjo vis daugiau ir daugiau maisto. O tada prisireikė ir didelių dirbamų plotų, ir daugybės dirbtinių trąšų. Ir prasidėjo žemės alinimas. Skaičiau, kad pavojingiausi šiandien žemdirbystei yra nenuspėjami klimato pokyčiai, kurie gali gerokai pakeisti pasaulio maisto atsargas (tuo labiau, kad skirtumas tarp maisto poreikio ir gamybos yra labai mažas – geriausiu atveju atsargų užtektų keliems mėnesiams). Taigi, kad ir kokią didelę pažangą padarė žemdirbystė, mums, kaip ir senovės majams, gali pritrūkti maisto. Tik tos grėsmės ištakos jau kitos. Aš manau, kad didžiausias žemės priešas ne klimatas, o pats žmogus, mokantis tik imti, bet nesugebantis duoti. Jo credo – atgaivinti nuniokotą žemę yra brangiau, negu nusipirkti naujos… Beatodairiškai išnaudodamas žemę, nuolat sodrindamas ją chemikalais, kirsdamas miškus ir gražiausius plotus versdamas dirbamais laukais ar mūrinėmis gyvenvietėmis, greitai didysis pasaulio šeimininkas suvoks, kad neliko žaliosios atgaivos širdžiai ir sielai… Noriu pafantazuoti: atliekas siūlau išgabenti į Mėnulį. O ką? Kodėl tik Žemė kenčia, kai taip arti – negyvenamas kaimynas? Žinoma, toks dalykas kainuotų beprotiškai daug, bet ar ateityje tai neatsipirktų? Jei žmonės negaili milijonų turistinėms kelionėms į kosmosą (ir tokių vis daugėja), tai ar neatsirastų  pinigų,  kuriuos galima būtų skirti gamtinių katastrofų padarinių šalinimui bei prevencijai? O jei rimtai, tai šiandien iš tiesų stengiamasi perdirbti kuo daugiau atliekų taip, kad gautą produktą galima būtų ir vėl panaudoti. Daugelyje užsienio įmonių gamyba organizuojama su kuo mažiau atliekų. Pavyzdžiui, visų naudojami įvairūs valikliai labai teršia aplinką. Yra net nustatyta, kad dėl jų poveikio išsigimsta ir nyksta vandens gyvūnai. Todėl garsios firmos sukūrė puikiai valančius, bet visiškai nekenksmingus valiklius (jei galima pasitikėti reklama). Naujos kartos valikliai, patekę į vandenį, po kurio laiko kažkaip stebuklingai su juo reaguoja, išsiskaido ir be pėdsakų ištirpsta. Jeigu tai ne pelno siekiantis reklaminis triukas, vadinasi – puiki investicija į ateitį. Derėtų visiems verslininkams pasekti šiuo pavyzdžiu. Be abejo, galima stengtis daugiau nekenkti, bet kaip išnaikinti jau sukurtą blogį? Juk niekur nedingsta sąvartynuose susikaupusios radioaktyviosios medžiagos, gyvsidabris, nafta, pesticidai (kurių, pasirodo, neįmanoma net identifikuoti!), sunkieji metalai. Šios medžiagos tikrai neištirps be pėdsakų vandenyje… Tai va, ir vėl grįžtu prie idėjos apie Mėnulį… Deja, visa numatoma aplinkosauga pramonėje yra susijusi su gamybos branginimu ir pelno mažėjimu, todėl joks gudrus savanaudis verslininkas su tuo nesutiks. Kaip juos priversti? Tie, kurie gauna naudos iš skurdinamos bei teršiamos aplinkos, dažniausiai būna gudrūs, sukti, turtingi ir teisėsaugai nepasiekiami. Kaip išreikalauti, kad jie prisiimtų išlaidas dėl gamtos atkūrimo? Tai jau retoriniai klausimai (neišsiųsi gi ir jų į Mėnulį). Spaudoje skaičiau, kaip juokingai baudžiami kaimiečiai, prasižengę gamtosaugai. Vienam vargšui Plungės rajone už žemės (savam kieme!) teršimą naminės degtinės atliekomis paskaičiuotas 33 Lt ieškinys. Sutinku, simbolinė bausmė. Bet svarbu tai, kad kažkas šį nusikaltimą užfiksavo, išaiškino ir piktadarį nubaudė. O kaip baudžiami pramonės gigantai? Beje, labiausiai užterštos yra buvusių sovietinės kariuomenės dislokacijos vietų bei poligonų teritorijos. Nemanau, kad šiandieninės armijos ginkluotė nieko bendro neturi su kenksmingomis medžiagomis. Ko gero, seniai viskuo pranoko buvusią sovietų amuniciją. Taigi, peršasi loginė išvada, kad Lietuvos teritorijoje steigiamos NATO karinės bazės tik dar labiau padidina kenksmingų medžiagų koncentraciją žemėje. Ar to reikia mums, lietuviams, tikintiems visuotine pasaulio taika? Ginkluokimės pažangiais valymo įrengimais, nes artėja daug baisesnis priešas už fanatiškus musulmonus – tai ekologinė katastrofa. Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad atominės elektrinės kūrėjai ir statytojai žinojo apie žalingą poveikį aplinkai nuo pat pradžių. Tai kur buvo dingęs toks svarbus atsargumo principas? Tik nereikia visos kaltės suversti bjauriajam sovietmečiui (tai būtų paprasčiausias ir labai populiarus pasiteisinimas).  Iš tiesų – tai tikras nusikaltimas žmonijai, kuris turėtų būti baudžiamas. Ir kalti čia visi – nuo projekto autoriaus iki statybininko. Tačiau net šiandien, kai visi tikri Ignalinos nuodijimo faktai akivaizdūs, vis dėlto yra „protingų bei apdairių” žmonių, žvelgiančių į priekį ir skaičiuojančių finansinius Lietuvos nuostolius, uždarius atominę elektrinę. Prieštarauja tam net AE darbuotojai. Nejaugi skurdo grėsmė taip juos apakino, kad baimė likti bedarbiais stipresnė už norą auginti sveikus vaikus? Tokios problemos vyriausybėje turėtų būti sprendžiamos pirmiausiai, bet kai kuriuos valdžios žmones labiau domina pigių TV realybės šou dalyvių moralė, negu radiacijos poveikis Ignalinos draustiniui... Noriu paliesti ir dar vieną opią civilizacijos problemą – triukšmą. Lietuvos valstybinės aplinkos apsaugos strategijos apžvalgoje jau seniai buvo kalbama apie netolimą ateitį, kuri triukšmo prevencijai pareikalaus didelių investicijų. Galima neabejoti, kad ateitis jau virto dabartimi. O kur tos investicijos? Kaip bandoma apsisaugoti nuo triukšmo, kuris dieną naktį griaudėja gatvėse, skendinčiose išmetamų dujų smoge? Vienintelis naujas išradimas – plastikiniai langai. Tačiau yra ir kita medalio pusė: dėl menkos ventiliacijos rasoja sienos, rytais skauda galvos… O gal kas nors sukurtų orui pralaidžias kepures su ausų kamštukais? Argi tai ne išeitis? Tik vargu, ar kiekvienas įstengtų jas nusipirkti, nes ir čia kažkam rūpėtų pasipelnyti… O gal vertėtų paskelbti projektų konkursą “Kaip įgyvendinti aplinkosaugos prevencijos principą ir iš kur gauti pažangiausią technologiją, nepabloginus šiandieninių Lietuvos ekonominių sąlygų?” Tai bent būtų galvosūkis! Tik abejoju, ar atsirastų norinčių konkurse dalyvauti, mat ir atlygis būtų simbolinis – geresnė, bet tolima ateitis… Vanduo, oras, žemė – vis dėlto tai tik gyvybės kontekstas. Tačiau brakonieriavimas – beprasmis gyvūnų žudymas – gresia išnykimu daugeliui jų rūšių. Jau dabar pasaulyje yra gyvūnų, kurie skaičiuojami  vos dešimtimis (pandos, baltieji tigrai ir kt.) Lietuvoje buvo išnaikinti stumbrai, juodieji gandrai, lūšys… O kokia stora Raudonoji knyga! Tik ne visi ją pavarto, traukdami į žūklę ar medžioklę. Nesuprantu aš tokio malonumo – žudyti silpnesnį. O baisiausia tai, kad gyvūnai naikinami ne alkiui numalšinti (bado metu aš gal dar ir pateisinčiau tokius žygius). Visi puikiai žino, kad žvejas paprastai nevalgo žuvies, o medžiotojas nemėgsta šernienos, briedienos ar zuikienos. Ir jų žmonos nesisiuva trofėjinių kailinių. Jeigu ir toliau nebus uždraustas toks „sportas”, ateities vaikai gyvūnus matys tik zoologijos soduose, o gal net tik knygose (na, nebent kabos ant sienos prosenelio laimikių galvos). Manau, baudos už brakonieriavimą arba leidimai žudyti turėtų kainuoti labai daug. Neturi pinigų – prasimanyk pigesnių malonumų. O turtuolių pinigai padėtų geriau prižiūrėti draustinių gyventojus... Gaila man ne tik lapių ir vilkų. Gaila ištryptų grybienų, iškirstų eglių, išlaužytų uogienojų, išdegintos žolės… Tikiu mokslininkų pranašystėmis, kad ateityje išliks tik tos gyvūnų rūšys, kurios moka prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, dažnai bei greitai dauginasi ir atsiveda daug palikuonių (žiurkės, skruzdėlės, tarakonai). Įdomu, kas ilgiau išsilaikys užnuodytame pasaulyje: žmogus ar tarakonai, kurie, sakoma, Žemėje gyveno dar prieš dinozaurus? Ar neatiteks Žemė tarakonams?.. Taigi, kol kas turtinga mūsų Žemė, tačiau vis svarbiau yra tiksliai nustatyti esamus joje išteklius, protingai juos taupyti ir nuolat ieškoti jau senkančių energijos versmių. Nuomonės skiriasi, bet dauguma ekspertų sutaria, kad jeigu ir toliau taip naudosime degalus ir mineralus, turimų atsargų pakaks vos vienai ar dviems kartoms. Net padvigubėjus šiuo metu žinomiems pasaulio naftos ištekliams, tik dešimtmečiu prasitęstų visų jų egzistavimas. Mes ne tik naudojame išteklius: mes jais dar ir teršiame orą, sausumą, upes, ežerus ir jūras. Išsivysčiusios pasaulio šalys gamtos išteklius naudoja taip greitai, kaip dar nebuvo naudojusios per visą istoriją. Iškasenos naudojamos taip, tarsi jos būtų neišsenkančios ir lengvai atkuriamos. Bet Žemės ištekliai yra ne pelnas, o kapitalas, sukurtas per tūkstančius milijonų metų prieš atsirandant žmogui. Įsivaizduokime, kas nutiks planetoje, kai baigsis ištekliai? Sunku mintyse piešti pasaulį be šviesos, šilumos, transporto ir statybų. Belieka tikėtis, kad žmonės išmoks naudoti vandenynų ir kosmoso energiją, nes kol kas tai mažiausiai pažįstamos visatos sritys. Tačiau kol protingiausių būtybių protuose karaliaus abejingumas gamtai ir aplinkai, kol apleistų, užmestų karjerų krantuose rūdys pasenusi įranga, kol visi tik ims, nieko neduodami, skubės į ateitį, viską savo kelyje niokodami ir neatsigręždami į griuvėsius, – tol viltis nutolinti pasaulio pabaigą ges ir merdės.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt