Ilgą laiką su šiais vabzdžiais buvau pažįstamas tik tiek, jog retkarčiais per TV pažiūrėdavau filmuką apie jų ir Ogio nuotykius. Prieš porą metų iš gan apleisto buto persikėliau į puikų, naujai suremontuotą, tvarkingą. Paradoksalu, tačiau būtent ten pažintis su šiais ilgaūsiais persikėlė į realų gyvenimą. Kova su jais buvo įnirtinga – namukų-spąstukų statymas, įvairūs pieštukai, želė. Nuramino tai, kad po spintele radau prieš tai gyvenusių asmenų paliktą tarakonų gaudyklę, tad dėl asmeninio apsileidimo nerimas atslūgo.
Nervintis reikėjo dėl apssileidusių kaimynų. Žodis „apsileidęs“ čia turėtų būti suvokiamas pačia šlykščiausia prasme. Tie žmonės iš savo buto buvo pasidarę tikrą urvą, į kurį tempdavo visokį šlamštą. Nebuvau pas juos svečiusoe, bet matydavau maišus su šiukšlėm, kurie buvo nešami ne taip, kaip įprasta – iš namų, bet į juos. O ir atsidariusios buto durys visą laiptinę pripildydavo tikrai ne rožių žiedlapių dvelksmo...
Gyvenimas bėga, nuomojami butai keičiasi ir dabar jau gyvenu kitur. Čia tarakonų nėra, bet apie juos rašau, nes ilgaūsių pastebėjau pas draugą tėviškėje. Gyvena šie žmonės tvarkingai ir man buvo labai keista, nes kaimynų, kokius aš turėjau Kaune, čia nėra. Pasirodo, kad šie (arba turbūt jų protėviai) tarakonai – miestiečiai. Jų draugas parsivežė netyčia, nes į jo butą Kaune šitų nenaudėlių užklysta. Sakė, kad keli jo pažįstami taip pat gyvena daugiabučiusoe ir skundžiasi tuo. Po šimts – čia mes mieste tokie apsileidę ar čia visada per amžius taip buvo, nes aš esu vaikas iš provincijos ir tarakonai man labiau siejasi su jau minėtu animaciniu filmuku, o ne su kasdienybe.
Įkraunu šitą istoriją todėl, kad tai kartu ir nemaloni tema su kuria galbūt susiduria ne vienas, tačiau nenori būti išvadintas nevala ir pan. Dėl savo buities esu ramus , bet neramina tai, kad mūsų daugiabučiuose vis daugėja tokių butų, kurių duris atvėrus pasmirsta visa laiptinė, o kartu su šia netvarka pas visus aplinkinius ima lankytis visokie prūsokai.
