Du dienoraščiai

Konkurso  „Žaliasis kodas“ dalyvė Eglė Sadauskaitė (koordinavo mokytoja Inga Gikienė) Gulbė: Aš vis dar kiaušinyje, bet jau girdžiu ir suvokiu, kas vyksta aplinkui. Šiandien mano mamytė kažkodėl buvo nerami, aplinkui girdėjau bildėjimus, kažkokius keistus garsus. Vėliau viskas nurimo, tad nusiraminau ir aš... Žmogus: Aš vis dar mamos pilve, bet jau girdžiu garsus, truputėlį matau, viską girdžiu. Šiandien mamytė su tėveliu buvo linksmi, kažkur važiavo, jutau nemalonų virpesį, girdėjau variklių gaudesį. Vėliau pajutau gaivų, tyrą orą. Buvo nuostabus jausmas kvėpuoti tokiu oru, girdėti paukščių giesmes, medžių ošimą... Buvom nuostabioje vietoje, nesuvokiau kokioje, bet viskas buvo taip nuostabu, kad net nekreipiau dėmesio į tai, kad mama pradėjo rūkyti, vartojo alkoholį. Po kiek laiko vėl pajutau tą nemalonų virpesį. Išvažiuojam? Kodėl?... Gulbė: Pagaliau išsiritau! Pramerkusi akis pirmiausia pamačiau ne mamą, bet kažkokį smirdantį stiklinį daiktą ir kitokių šiukšlių krūvą. Tačiau tai nelabai aptemdė išsiritimo džiaugsmo. Apsidairiusi pamačiau, kad lizde yra dar penki neišsiritę kiaušiniai. Aš – vyriausia! Žmogus: Gimiau! Vos spėjau pamatyti tėvelius, o mane jau kažkur nešė. Paguldė į lovelę stiklinėm sienom, aštria adata kažko suleido. Man tai nepatiko... Gulbė: Po kelių dienų išsirito du broliukai ir trys sesutės. Aš jau buvau apsipratusi, tad juos sutikau draugiškai ir šiltai. Žmogus: Po kelių dienų su tėveliais jau važiavome namo. Gyvensiu bute. Man čia nepatinka, oras nėra gaivus, aplink vien mūrai, asfaltas, o vienintelis natūralus objektas, kurį čia mačiau – gėlė ant plastikinės palangės, tręšiama chemikalais du kartus į savaitę... Gulbė: Man visai patiktų čia gyventi. Lizdas – tankiame nendryne, visai arti nedidelis ežerėlis. Jame mes dar neplaukiojam – per maži, bet mama pasakojo, kad plaukioti reikia atsargiai, nes ežeras užželiantis, gali užkliūti kojytė ir neišplauksi.... Aplink lizdą taipogi yra šiukšlių krūva. Palyginus – ji dar nedidelė. Kiek toliau yra milžiniška krūva. Dėl jos kalti keisti, dideli, dvikojai padarai. Mačiau aš porą kartų tokį, kepurėje turėjo didelę plunksną, tarsi iš mamos sparno. Jis atrodė piktas... Žmogus: Aš jums panaši į eksponatą? Į namus atvažiuoja svečių, visi stebi mane, žnaibo, liūliuoja... Gulbė: Mokėmės skraidyti. Viena sesutė skrido, pasigirdo šūvis, ji pradėjo kristi, atbėgo baisus šuo ir ją išsinešė. Mums buvo labai gaila... Žmogus: Pagaliau paliekam šį mažą butą ir išsikraustom į erdvų namą kaime, netoli kurio yra ežerėlis. Aplink daug daug pievų, žolių, gyvūnų, tyro ir gaivaus oro! Gulbė: Šiandien buvo labai graži diena, tad su šeimyna plaukėm į paplūdimį – ten visad būna daug žmonių. Jie turi skanaus maisto, kitokio, nei mes įpratę valgyti. Žmogus: Buvom paplūdimyje maudytis. Atplaukė baltų didelių pašučių šeimynėlė. Tėveliai leido duoti jiems sumuštinių. Labai gražūs, gracingi paukščiai... Gulbė: Kitą dieną ir vėl plaukėme į paplūdimį. Vėl gavome to skanaus maisto. Kelias savaites plaukėme pas žmones. Ten gaudavome maisto. Vieną dieną oras atvėso, žmonių paplūdimyje neberadome. Kelias dienas laukėm, nieko nevalgėm, tikėjomės, kad kas nors ateis ir duos maisto. Tačiau nieks neatėjo... Tada mama bandė ieškoti maisto pati. Tai, ką jai pavyko rasti – skurdu ir neskanu. Anksčiau valgydavom kitokias žoles, turbūt ji jau pamiršo ir susipainiojo. To maisto mums vos užteko. Jauniausioji sesutė nevalgė – tiesiog negalėjo. Jai reikėjo žmonių maisto. Jo negavome. Ji mirė... Už kelių dienų pašovė mamą su broliu... Likome vos trys. Nebežinojom , ką daryti... Neturėjom, ką valgyti, tad vėl pasitraukėm link paplūdimio. Ten radom vos kelis žmones, bet to, ką davė pavalgyti – užteko... Žmogus: Ir vėl buvom paplūdimy. Vėl atplaukė gulbės, tačiau šį kart tik trys. Kur dingo kitos? Šios  atrodė paaugusios, tačiau sublogusios tarsi badavusios. Kad joms būtų lengviau, nusprendžiau kiekvieną dieną atnešti joms maisto. Kasdien nešdavau joms valgyti, jos manęs laukdavo. Galbūt todėl tapo geromis mano draugėmis, kurių man taip trūko. Jos manęs išklausydavo, tarsi viską supranta. Atėjo ruduo, ėmė šalti. Visos gulbės būriavosi ir skrido į pietus. Manosios gulbės, kurių liko trys, nejudėjo iš savo ežero. Net nebuvo panašu, kad jos ruošiasi išskristi. Galbūt jos liks su manimi?... Gulbė: Gera mergaitė kasdien atnešdavo mums valgyti. Ji su mumis kalbėdavosi. Matėsi, kad jai yra sunku, ji verkdavo. Tada aš prieidavau, atsitūpdavau šalia. Ji nusišypsodavo. Kitą dieną atėjo kažkoks kitas žmogus. Mes priėjom prie jo, tikėjomės, kad duos mums maisto. Tačiau jis pasiėmė ant rankų vieną iš mūsų ir tiesiog išsinešė. Kur??? Žmogus: Tėvai nupirko man kompiuterį su internetu! Tai labai smagu, radau naujų draugų. Gulbė: Prasidėjo šalčiai. Kitos gulbės jau išskrido. Mes likom dviese ir niekur nenorėjom. Mergaitė šiandien neatėjo... -27°C. Užšalo mūsų ežeras. Anksčiau buvo likusi maža properša. Dabar jos nebėra... Mums šalta, mes alkanos, neturime kur dėtis... Sesutė nebejuda, turbūt neatlaikė... Žmogus: Vakar visą dieną praleidau prie kompiuterio. Vaje, visai pamiršau savo gulbes! Nubėgsiu pažiūrėti, kaip jos laikosi. Mano gulbės buvo sušalusios. Viena netgi nejudėjo. Pakviečiau tėvus, kartu gulbę įnešėme į malkinę... Tikiuosi, kad atsigaus... Gulbė: Sunkią žiemą išgyvenau tik aš. Pavasarį išskridau kuo toliau nuo namų, kuriuose praleidau žiemą. Susiradau partnerį, puikią ir atokią vietą gyventi, susilaukėm penkių gražių paukščiukų. Aš nebekartosiu savo ir savo tėvų klaidų. Nenoriu matyti žmonių. Nenoriu, kad mano vaikai juos matytų. Noriu gyventi. Labiau už viską noriu, kad mano vaikai gyventų. Pasaulyje. Šiame pasaulyje. Tačiau kitokiame, ne tokiame, kokiame gyvenau aš.... Žmogus: Gulbė pavasarį išskrido. Ir niekada nebemačiau jos. Labai ilgėjausi, širdy pajutau tuštumą. Ji buvo mano geriausia draugė... Kodėl??? Galbūt po metų, gal daugiau, o galbūt ir niekada, mergaitė supras, ką darė negerai, kur klydo... Žmonės, ką mes darom? Kodėl???