Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gyvenimo aprašymas ne darbo ieškant, o šiltų namų. Kalytė Vyšnia! (nuotraukos)

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Žmonės rašo savo gyvenimo aprašymus, nes ieško darbo. O Vyšniai pinigų nereikia, jai reikia žmogaus, šeimininko... Jam ir skiria Vyšnia šį laišką.

Žmonės rašo savo gyvenimo aprašymus, nes ieško darbo. Man pinigų nereikia, todėl dirbti galiu aš ir nemokamai, tačiau kam? Aš ieškau to, kuriam reikėtų mano darbo. Aš ieškau namų ir Tavęs, mano šeimininke, kurio niekada neturėjau. Todėl rašau savo gyvenimo aprašymą. Nes aš – kalytė vardu Vyšnia.

Vyšnele mane pavadino, kai drauge su sesute Žemuoge atkeliavome į prieglaudą. Teisingiau būtų sakyti, kad atkeliavome ne mes, o mus atnešusi moteris, kurios namuose lig tol gyvenome. Ar ji buvo mūsų šeimininkė? Vargu... Ji buvo mūsų mamytės šeimininkė. Dabar man maždaug 5 mėnesiai. Kai pakliuvome į „SOS gyvūnų“ prieglaudą buvome siaubingai išsigandusios. Ir nesistebėkite, juk visą laiką iki tol nebuvome mačiusios nei kitų šunų, nei kitų žmonių, nei pasaulio. O aplinkui atrodė visko tiek daug! Girdėjau, kaip mums už nugarų visi šnabždasi kraipydami galvas: „Nenuostabu, kad jos nieko neprisileidžia, kad urzgia ir elgiasi kaip laukinės, juk jos augo girtuoklių namuose, pas asocialią moterį... Turbūt ta aplinka ir paveikė jų elgesį! „Tai netiesa, netiesa!“, –taip norėjau tada visiems pasakyti... Norėjau tada paaiškinti, kad aš ne pikta, o tik bijau visų.

Slinko dienelės, o savanorių veidai, kuriuos kasdien stebėdavau iš savo narvo kampučio, man darėsi vis šiltesni ir artimesni. Supratau, kad mumis gali mokėti rūpintis ne tik mamytė! Mergaitės, kurios kasdien mus tvarkė ir vaišino gardumynais, man rodėsi tokios geros, kad tuoj pat pajutau pareigą jas ginti nuo visų, kas tik ateina aplankyti prieglaudėlės. Nesigilinau, kokie tie žmonės, tiesiog susitarusios su sesute urzgėme ir vijome juos lauk. O grėsmingiausi man atrodė vaikai. Kiek pamenu su jais lig tol neteko susidurti, bet kai juos pamatau, mano nugarytė pasišiaušia ir nekantrauju tuoj pat juos pamokyti!

Turbūt dėl nuolatinės įtampos, aš nustojau valgyti ir gerti. Visi nusprendė, kad aš susirgau ir puolė mane gydyti. Maža to, mano sesutė mane paliko – visi sako, kad jai pasisekė, ji surado namus. O kur mano namai? Pradėjau galvoti, kad man visai nesiseka. Du savanoriai išgirdo tylų mano liūdesį ir priglaudė į savo namus, iki kol surasiu tikrus šeimininkus.

Keturias dienas nieko nevalgius, kaipmat atgavau apetitą! O čia dar ir trys katinai kartu gyvena, kuriems reikia nuolatinės mano priežiūros, kad nekrėstų kvailysčių, tad liūdesiui mano širdelėje nebeliko vietos! Ir reikėjo Jums pamatyti savanorių akis, kai aš galiausiai nustojau liūdėti ir pradėjau šypsotis. Taip, šypsotis! Ir čia visai ne juokai, tą šypseną pažadu parodyti ir savo būsimam šeimininkui, kai jis grįš iš darbo arba iš parduotuvės, arba iš kaimyno, arba iš kur nors, bet svarbiausia, kai grįš!

Taigi, jei man trumpai reikėtų papasakoti savo neilgą gyvenimą, jame nebūtų daug įvykių, o daugiau jausmų, kuriuos išgyvenau. Aš juk neieškau darbo... Ir gal Tau visai nesvarbu, kad neturiu aukštojo išsilavinimo (bet komandą sėdėti jau išmokau!), gal Tau nesvarbu ir tai, kad gimiau šeimoje, kurioje buvo girtuoklystė (bet mano mamytė tikrai negėrė), ir turbūt visai nesvarbu, kad nesu didingas haskis ar madingasis biglis. Bet galbūt... Galbūt Tau pasirodys svarbu, kad esu sargi ir nors esu visai smulkutė, be galo trokštu Tave saugoti ir ginti. Galbūt Tau svarbu, kad moku klausytis, esu prieraiši ir atsidavus. Gal tu įvertinsi tai, kad dar net neradus Tavęs, svajoju kaip miegosiu prie Tavo lovos ir norėsiu būti Tavo geriausioji. Ir galbūt Tau svarbu, kad mokėsiu Tave prajuokinti ir parodysiu kaip moku bėgioti ir siausti kaip galvą pametus, ir svarbu, kad šypsosiuos Tau kaip žmogus, seksiu kiekvieną Tavo judesį ir norėsiu Tau įtikti. Nors mane giria dėl itin įdomios ir egzotiškos išvaizdos, savo dėmėtos ilgos nosytės aš neriečiu, esu paprasta ir draugiška.

Gal Tu gyvenime vis ieškai savo žydinčios namų Vyšnelės? Galbūt dabar atpažinai mane ir vis dar negali sulaukti? Žinok, aš irgi tyliai tyliai laukiu...

Dėl manęs kreipkitės į „SOS gyvūnų“ savanorį Edgarą tel. 8 671 90721 (Vilniuje).

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt