Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įsiminė Nepriklausomybės atgavimo ir jos gynybos pradžia

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Minint Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetį, mintimis tenka sugrįžti į 1990-ųjų kovą, į 1991-ųjų sausį. Sklaidžiau ir skaičiau Sąjūdžio..

Žiupsnelis į Nepriklausomybės atgavimo istoriją
 
Minint Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetį, mintimis tenka sugrįžti į 1990-ųjų kovą, į 1991-ųjų sausį. Sklaidžiau ir skaičiau Sąjūdžio grupės, kuriai priklausiau, tarybos protokolus, juose radau atspindėtus ano meto nutarimus, grupės veiksmus, prisiminiau bendražygius.
 
Į Nepriklausomybę Lietuva ėjo tokiais sparčiais žingsniais, taip visus buvo užvaldęs siekis ir tikslas, kad, atsigręžus į praeitį, prisimena tik baimės atsikratymas, entuziastingi mitingai, maldos, giesmės, dainos, vėliavos. Į atmintį giliau įsirėžė pavojus ir bandymas sužlugdyti atgautą Laisvę bei Nepriklausomybę.
 
Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, tada kitaip vadintoje gamybiniu susivienijimu „Vingis“, kurioje dirbo daugiau nei 5 000 darbuotojų, buvo įsisteigusi gausi, apie 800 dalyvių bei rėmėjų, Sąjūdžio grupė su 15-os narių grupės taryba. Buvau šios tarybos pirmininkas.
 
Susirinkdavome dažnai. Svarstėme įvairiausius klausimus, dalinomės žiniomis apie padėtį Vilniuje ir Lietuvoje. Organizuotai atsiliepdavome į kvietimus budėti prie LR Aukščiausiosios Tarybos (AT), kitų svarbių mūsų valstybei objektų. Dalyvaudavome mitinguose, piketuose. Susikaupę ir pasiruošę gynybai, pasitikome 1991-ųjų grėsmingąjį sausį.
 
Vykdamas į darbą kasdien apsilankydavau prie AT, kur budėjo mūsų sąjūdininkai. Jiems nuveždavau termosus su kava ir namuose paruoštus sumuštinius. Tvyrojo ypatinga įtampa, mat sovietų kariškių judėjimas bei išpuoliai rodė, kad ruošiamasi kažkokiai rimtai intervencijai.
 
Prieš Sausio 13-ąją prie nuolat įjungto radijo imtuvo pasnausdavau nenusirengęs, o paryčiui savo automobiliu važiuodavau prie televizijos bokšto ar Spaudos rūmų ir išvežiodavau į namus ten per naktį budėjusius žmones; daugelis iš jų rytą turėdavo eiti į darbą.
 
Sausio 13-osios išvakarėse, pabuvojęs prie AT ir televizijos bokšto, sugrįžau namo pailsėti. Vos užsnūdęs buvau žmonos pažadintas. Ji išgirdo įtartiną burzgesį. Pašokęs suvokiau, kad tai – tankų vikšrų žlegėjimas. Išėjęs į balkoną nustačiau, kad tankai juda nuo tuomet vadinto Raudonosios armijos (Savanorių) prospekto pusės į kalną, televizijos bokšto link. Sėdęs į savo automobilį pabandžiau juos aplenkti važiuodamas lanku pro „Geležinio žirgo“ skulptūrą Architektų gatve. Pirmųjų tankų aplenkti nebespėjau. Man išvažiavus į Kosmonautų (dabar Laisvės) prospektą, tankas mano automobilį įžūliai spaudė prie šaligatvio. Kai priartėjau prie televizijos bokšto, šaudymas jau buvo prasidėjęs. Okupanto tankai traiškė privažiavimą užstojusius automobilius. Savąjį automobilį palikęs gatvėje, nuskubėjau į žmonių minią, supusią televizijos bokštą. Žmonės, stovintys ant šlaito, šaukė: „Lietuva, Lietuva!“, „Fašistai, fašistai!“. Girdėjosi automatų kalenimas ir pavieniai tankų pabūklų šūviai. Per netoliese stovinčių gyvenamųjų namų viršutinių aukštų langus slankiojo galingo prožektoriaus šviesos pluoštas, sklindantis nuo šarvuočio. Pasirodė greitosios medicininės pagalbos mašinos. Neštuvais nešė nukautuosius ir sužeistuosius.
 
Įsitikinęs, kad televizijos bokštas jau okupantų užimtas, susiradau savo dar sveiką išlikusį automobilį ir važiavau prie Lietuvos Radijo ir Televizijos (LRTV) pastato S. Konarskio gatvėje. Ten taip pat budėjo mūsų sąjūdininkai. Kai prisiartinau, pro atvirą LRTV pastato langą iškišęs megafoną jau kalbėjo užgrobėjas. Jis aiškino, kad valdžia perėjo į darbo žmonių rankas. Iš LRTV pastato pasirodė vorelė sovietinių desantininkų, jau atlikusių savo juodą darbą. Kitoje gatvės pusėje stovėję žmonės pradėjo šaukti: „Fašistai, fašistai!“ Tuomet desantininkai metė į gatvę sprogmenį, kuris daugeliui arčiau buvusių žmonių sužalojo klausą (tarp jų – mano sesers sūnui). Nuo sprogimų sukeltų oro bangų buvo išdaužyti priešais LRTV pastatą stovinčių namų langai. Prie LRTV pastato stovėjo ginkluota okupanto sargyba; įvažiavimo į kiemą tarpuvartėje, atsukęs į gatvę pabūklo vamzdį, stovėjo okupanto tankas.
 
Suvokęs, kad buvimas prie LRTV pastato yra beprasmis, skubiai važiavau prie AT. Čia aikštė buvo pilna žmonių. Žmonės matėsi ir ant namų stogų. Iš AT pastato išeidinėjo Sąjūdžio deputatai, pranešinėjo žmonėms paskutines naujienas.
 
Trumpam parvažiavau į namus atsivežti žmoną. Po Lazdynų mikrorajoną važinėjo šarvuotis, iš kurio per garsiakalbį buvo skelbiama, kad tvarka ir darbo liaudies valdžia atstatyta. Šiaip retai pravirkstanti mano žmona visą tą dieną nevalingai liejo ašaras.
 
Tą naktį mūsų gamykloje prie galingos mėgėjiškos radijo stoties trumpabangio radijo siųstuvo dirbo mūsų sąjūdininkai radijo sporto meistrai (stoties vadovas Petras Mikalajūnas) ir perdavinėjo žinias pasauliui apie įvykius Vilniuje ir Lietuvoje.
 
Mūsų gamykla gamino ne tik „civilinę“ produkciją – mazgus televizoriams, bet ir karinę – komponentus karinės technikos elektroninei aparatūrai. Gamykloje veikė SSRS Gynybos ministerijos karinio atstovo, „vojenpredu“ vadinamo, tarnyba. Šios tarnybos vadovas papulkininkis Vladimiras Tarchanovas, kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių paveiktas, per Lietuvos Radiją ir Televiziją (ryšio darbuotojų-patriotų pastangomis veikusias jau kitoje vietoje) kreipėsi į SSRS karius ir karininkus šiais žodžiais (versta iš rusų kalbos):
 
„Kariai, karininkai, tėvynainiai! Į jus kreipiuosi aš, jūsų ginklo draugas, Ginkluotųjų pajėgų karininkas, rusas, nors man gėda tuo prisipažinti po vėl įvykdytų kruvinų baudžiamųjų veiksmų, į kuriuos jus vėl įvėlė. Duodami priesaiką jūs žadėjote tarnauti savo tautai, savo vyriausybei, žadėjote nuo priešų ginti savo Tėvynę. Kam jūs tarnaujate dabar? Kokiai vyriausybei jūs tarnaujate? Kas pasiuntė jus kariauti su mažos respublikos liaudimi, kurios teritorijoje jūs tarnaujate? Ką užpuolė šie žmonės, kurių visa „kaltė“ ta, kad jie nori būti laisvi ir nepriklausomi? Kam atstovauja anoniminis, taip vadinamas nacionalinio išlaisvinimo komitetas, kas jį išrinko, kieno interesus jis gina? Akivaizdu, kad savus, savo karjerą, tačiau tai daro užtraukdami gėdą jums, užtraukdami gėdą Ginkluotosioms pajėgoms.
 
Atsikvošėkite! Prisiminkite, kam jūs pašaukti tarnauti, prisiminkite savo gimdytojus, išleidusius jus į tarnybą! Nebeliekite taikių, nieko Jums neprasikaltusių, gyventojų kraujo!“
 
SSRS telegramų agentūra (TASS) į šį kreipimąsi staigiai reagavo ir per TV laidą „Vremia“ paskelbė, kad SSRS karinėse struktūrose tokio Tarchanovo nėra. Tai išgirdęs, papulkininkis V. Tarchanovas atėjo į AT ir iš tribūnos deputatams parodė savo karinį bilietą, nurodė savo tarnybos vietą. Tuomet jis viešai (buvo parodyta ir per LTV) pareiškė (versta iš rusų kalbos):
 
„Aš išvis nebuvau numatęs kalbėti iš šios aukštos tribūnos. Tačiau, jei jau čia atėjau, norėčiau trumpai išdėstyti reikalo esmę. Po tų iš sausio 12-tos į 13-ąją kruvinų įvykių aš kreipiausi per Lietuvos Radiją ir Televiziją, raginau karius ir karininkus nekariauti su taikiais gyventojais, nelieti jų kraujo.
 
Programoje „Vremia“ buvo pasakyta, kad Lietuvoje atitinkami sluoksniai vartoja dezinformaciją panaudodami asmenis, nurodydami pavardes, kurie tariamai kreipiasi. Konkrečiai buvęs nurodytas Tarchanovas, kuris su tokiu kreipimusi pasirodęs. Programoje buvo teigiama, kad tokio papulkininkio Vilniaus įguloje nėra. Todėl šiandien atėjau čia pasakyti, t.y. pasirodyti. Štai mano asmens pažymėjimas, karininko pažymėjimas… Tiesos dėlei noriu pridurti, kad aš netarnauju tame dalinyje, kuriam vadovauja generolas majoras Uschopčikas. Aš tarnauju karinėje apygardoje, kurioje yra ir Vilnius.“
 
Tuo metu kitos Vilniaus įmonės tokios pat karinio atstovo tarnybos karininkas, protestavęs prieš invaziją, su jam uždėtais antrankiais malūnsparniu buvo išgabentas į karinės apygardos būstinę Rygoje. V. Tarchanovo areštuoti nebeišdrįso; atleistas už „išsišokimą“ iš SSRS karinių pajėgų, jis butą Minske pasikeitė į butą Vilniuje (gamyklos sąjūdininkai padėjo jam persikelti), pačiam prašant tapo Lietuvos piliečiu.
 
Pirmadienį atvykęs į darbą sužinojau, kad sekmadienio rytą (sausio 13 d.) prie mūsų gamyklos buvo pasirodę šarvuočiai; su jais buvo atvykęs ir mūsų gamyklos partinės organizacijos sekretorius Jurijus Butiajevas. Jis kartu su kariškiais norėjo patekti į gamyklos teritoriją, teiravosi ar nėra žmonių radijo stotyje. Gamyklos ginkluotos apsaugos budėtojai į gamyklą jų neleido pareikšdami, kad gamykla sekmadienį nedirba ir joje nieko nėra, nors žinojo, kad taip nėra. Radijo stoties vyrai, pamatę prie gamyklos važinėjančius šarvuočius, pajutę, kad gamykla sekama, greitai išardė radijo stoties įrenginius ir su jų blokais per kitus, tolimesnius nuo gatvės vartus, gamyklos sargybinių padedami, pasitraukė į greta esantį mišką.
 
Liko išsaugoti visi to meto ryšio su pasaulio radijo stotimis magnetofono įrašai – informacijos perdavimo ir priėmimo liudininkai.
 
Po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, rugsėjo mėn. pradžioje gamyklos Sąjūdžio grupė raštu kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą. Pateikiu šio rašto turinį:
 
„Prašome apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais šiuos gamybinio susivienijimo „Vingis“ (Vilniaus Radijo Komponentų Gamykla) darbuotojus: aukštesnio laipsnio valstybiniu apdovanojimu – Clav Oleg, Abovič, gim. 1957 m.; Mikalajūną Petrą, Juozo, gim. 1943 m.; Šakėną Gintarą, Antano, gim. 1964 m.; Šležą Valdą, Leono, gim. 1963 m.; žemesnio laipsnio valstybiniu apdovanojimu – Borusevičių Eimantą, Romo, gim. 1972 m.; Stelingį Rimantą, Aniceto, gim. 1959 m.; Vaglį Arūną, Prano, gim. 1963 m.; Vaičių Remigijų, Kazimiero, gim. 1965 m. 
Aukščiau išvardinti asmenys, radijo klubo „Vingis“ mėgėjiškos kolektyvinės radijo stoties (šaukinys LY2VVV) nariai, 1991 m. sausio mėn. 11-13 d. ištisas paras palaikė radijo ryšį su pasaulio mėgėjiškomis radijo stotimis, informuodami apie padėtį Vilniuje ir Lietuvoje. Naktį iš sausio 12 d. į 13 d., turėdami eterinį ir telefoninį ryšį su AT (turėjo eterinį ryšį ir su savo operatoriumi prie TV bokšto), retransliavo pasauliui tiesioginę autentišką audioinformaciją iš AT rūmų ir nuo TV bokšto jo šturmo metu. Visą šį darbą darė užsimaskavę ir rizikuodami savo gyvybe.
Taip pat prašome apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniu apdovanojimu gamybinio susivienijimo atstovą Tarchanov Vladimir Ivanovič, gim. 1944 m. Jis, būdamas sovietinės armijos karininkas, 1991 01 13 per Nepriklausomos Lietuvos radiją kreipėsi į sovietinės armijos kareivius ir karininkus, ragindamas atsisakyti smurto veiksmų, vėliau ryžtingai demaskavo TASS melą, po ko patyrė represijų iš SA vadovybės, buvo pašalintas iš karinio atstovo pareigų. 1991 08 19 pasirašė kreipimąsi į Lietuvos žmones, smerkiantį antikonstitucinį perversmą Sovietų Sąjungoje. Gamybinio susivienijimo Sąjūdžio grupės tarybos pirmininkas Algimantas Zolubas (parašas).“
 
Pirmieji keturi šiame rašte paminėti tarptautinės klasės radijo sporto meistrai ir Vladimiras Tarchanovas buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais bei Sausio 13-osios medaliais, kiti keturi – Sausio 13-osios medaliais.
 
1991 m. rugsėjo 8 d. – Šilinių, Vytauto Didžiojo karūnavimo, Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimo dieną – Katedros aikštėje šiuos apdovanojimus asmeniškai įteikė tuometinis Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
 
Tenka apgailestauti, kad, organizavęs ir palaikęs ryšį tarp AT bei mūsų radijo stoties tarptautinės klasės sporto meistras Vilius Vašeikis, nebuvo įtrauktas į siūlomų apdovanoti sąrašą, kadangi mūsų gamykloje nedirbo, nebuvo susijęs su mūsų Sąjūdžio grupe. Todėl jo nuopelnai lig šiol valstybiniu apdovanojimu neįvertinti.
 
Dera pridurti, kad po Sausio 13-osios, dvidešimt trims gamyklos Sąjūdžio grupės dalyviams prašant, grupės tarybos vardu daviau charakteristikas-rekomendacijas tarnauti Krašto apsaugos savanoriais, kuriais jie iškart ir tapo.
 
Minimas susivienijimas „Vingis“ priklausęs Maskvai netruko sunykti, daug bendradarbių ir bendražygių pasklido po kitas įmones bei įstaigas, todėl visus juos surinkti pasidalinti prisiminimais neįmanoma, deja, kai kurių neberadau tarp gyvųjų. Skaudu, kad tarp gyvųjų nebėra buvusio SSRS karinių pajėgų papulkininkio, tapusio Lietuvos piliečiu, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriumi ir Sausio 13-osios medalininku, Vladimiro Tarchanovo (š. m. balandžio 4 d. suėjo metai, kai tesulaukęs savo 50-mečio jis išėjo į amžinybę), į amžinybę išėjo mūsų aktyvūs sąjūdininkai inžinierius Vacys Norvaišas, inžinierius ir dainininkas Ramutis Kasperiūnas, savanoris Rimantas Karlas. Aktyviai veikę Laisvės bei Nepriklausomybės vardan, jie paliko šviesų atminimą.
 
Kai Sąjūdžio grupės įmonėse ir įstaigose pagal įstatus pasinaikino ir tapo teritoriniais dariniais, kaip buvęs gamyklinės Sąjūdžio grupės tarybos pirmininkas, organizavau Lietuvos Sąjūdžio grupę – Lietuvos Sąjūdžio Lazdynų klubą, teritoriniai artimą buvusiam susivienijimui „Vingis“, tapau jo įgaliotiniu. Klubas išlieka budinčiu, tačiau netūnojančiu dariniu, kuris aktyviai atsiliepia į nūdienos aktualijas.
Algimantas Zolubas, Vilnius
Šaltinis: Kultūra, Lietuva
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt