Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Mekas - net trijuose Londono kino festivalio filmuose

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Didžiausias Jungtinės Karalystės kino renginys – tarptautinis Londono filmų festivalis – šį kartą vykstantis spalio 12-27 dienomis, į savo programą įtraukė du pilnametražius Jono Meko filmus ir Pip Chodorov režisuotą dokumentiką apie eksperimentinį kiną, kurioje Mekas figūruoja kaip vienas svarbiausių Amerikos avantgardinio kino kūrėjų ir propaguotojų.

Didžiausias Jungtinės Karalystės kino renginys – tarptautinis Londono filmų festivalis – šį kartą vykstantis spalio 12-27 dienomis, į savo programą įtraukė du pilnametražius Jono Meko filmus ir Pip Chodorov režisuotą dokumentiką apie eksperimentinį kiną, kurioje Mekas figūruoja kaip vienas svarbiausių Amerikos avantgardinio kino kūrėjų ir propaguotojų. Pastaraisiais metais Jono Meko nesustojantis kūrybinis variklis ir vieta kino istorijos panteone vis labiau pripažįstama ne tik siaurame pogrindyje, bet ir oficialiai – pirmiausia užsienyje, o vėliau, belieka tikėtis, ir Lietuvoje.

Jonui Mekui retkarčiais atvykus į Lietuvą ir perkirpus kokios meno parodos atidarymo kaspiną ar pašmėžavus renginyje, vienam kitam žiūrovui vis dar neaišku, kas jis toks. Lietuva visai neseniai fluxus pradėjo vertinti kaip savo laimėjimą, o Mekas tapo viso judėjimo atstovu. Tačiau nepaisant Vilniaus mero nuolatinio fluxus populiarinimo ir, galėtume sakyti, iškraipymo, ar milžiniškos Fluxus Ministerijos viduryje Gedimino prospekto su paties Artūro Zuoko portretu, išpurkštu ant sienos, Jono Meko, kaip kino kūrėjo, svarba Lietuvoje nėra per daug akcentuojama. Per LRT kartais galima pamatyti jo video dienoraščius, kuriuose Mekas šneka vienas, su kuo nors, padainuoja arba šoka su niekad iš rankų nedingstančia vyno taure. Prie avantgardinio meno stilistinio lengvumo nepratusiam žiūrovui Mekas galbūt kartais atrodo kaip bravūriškas diletantas.

Tačiau tiesa ta, kad jis, iš Lietuvos persikėlęs į Niujorką, pats vos išgyvendamas iš atsitiktinio uždarbio įsteigė „Kino kūrėjų kooperatyvą”, kuris padėjo kurti eksperimentinį kiną, ir „Kino kūrėjų centrą”, kuriame jauni režisieriai gavo retą galimybę savo filmus parodyti plačiajai publikai. Dabar šios organizacijos peraugo į vieną didžiausių eksperimentinio kino archyvų pasaulyje. Su Meku bendradarbiavo ir jo filmuose yra pasirodęs Andy Warhol, muzikantai John Lennon, Yoko Ono, Nico, poetas Allenas Ginsbergas  ir dailininkas Salvadoras Dali, ir, žinoma, daugelis kitų. Jono ir jo šiais metais mirusio brolio Adolfo, taip pat plačiai pripažinto režisieriaus, vaidybinis filmas „Daboklė” (The Brig) 1964-aisiais laimėjo didįjį Venecijos kino festivalio prizą už geriausią dokumentiką. Mekas į Lietuvą pirmą kartą sugrįžo 1971-aisiais ir apie tai sukūrė dokumentinį filmą „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą” (Reminiscences of a Journey to Lithuania), dabar įtrauktą į JAV senato bibliotekos saugomų filmų sąrašą dėl jo, „kultūrinės, estetinės ar istorinės vertės”. Jono Meko vizualiųjų menų centro neužtenka – apie jį reikėtų dėstyti meno istorijos pamokose.

Londono kino festivalyje Jonas Mekas šmėžuoja net trijuose filmuose: „Laiškai: Jonas Mekas – JL Guerin” (Correspondence: Jonas Mekas – JL Guerin), “Nemigos istorijos” (Sleepless Nights Stories) ir „Laisvieji Radikalai: Eksperimentinio Kino Istorija” (Free Radicals: A History of Experimental Film).

„Nemigos istorijos” – klasikinis Meko „dienoraštinis” filmas, kuriame jis pokalbius su savo draugais apie buitį ir būtį, meilę ir narkotikus ir taip toliau sujungia į autoriaus naktinį pasivaikščiojimą po prisiminimus. Nors visi epizodai savaip ypatingi, bet vienas, prasidėjęs režisieriaus Harmony Korine prisiminimais apie savo laukinę praeitį ir naujos draugės pristatymu, o pasibaigęs po kelių metų su Korine, jo jauna žmona ir maža dukrele, yra mieliausias. Čia Mekas pasirodo su jau uniforma tapusia juoda kepure ir švarku su „Vilnius – kultūros sostinė” ženkliuku atlape, ir, žinoma, su savo mini-orkestru gyvai atlieka lietuvių liaudies dainą.

„Laiškuose” Mekas vizualiai susirašinėja su režisieriumi LJ Guerin – jie keičiasi angliškais ir ispaniškais video dienoraščiais, kuriuose komentuoja ankščiau nufilmuotą medžiagą, vystydami dialogą apie idėjas, kurybiškumą ir kiną. Čia Mekas tiesiogiai pareiškia, kad jam filmai – atsakas į gyvenimą, ir įtvirtina savo kasdienišką ir paprastą, dienoraštinio kino kūrimo formą.

„Laisvieji Radikalai”, režisuotas Pip Chodorov ir šių metų rugsėjo gale rodytas Vilniaus dokumentinio kino festivalyje, pasakoja apie eksperimentinio kino istoriją per subjektyvią režisieriaus Chodorov, nuo mažų dienų susijusio su šiuo kinu, prizmę. „Laisvuosiuose Radikaluose” Jonas Mekas pristatomas kaip ne tik talentingas kūrėjas, bet ir vienas energingiausių ir veikliausių judėjimo atstovų.

Jono Meko geranoriška bravūra ir sproginėjanti energija, kurios šiais metais pilni Londono ekranai, yra būtent tai, ko lietuviškas kinas vis ieško ir niekaip neranda.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt