Dėl kalbos barjero kai kuri informacija mus pasiekia kartais ne taip greitai, kaip norėtųsi. O kalbant apie Japonijos trigubos katastrofos atvejį, įvykių eigą norisi sekti kas dieną, o kartais užeina noras patikrinti naujienas ir kas pusvalandį. Šiame straipsnyje pateikiama informacija nėra tokia jau „šviežutėlė“ (apie kovo 17 dienos įvykius parašiau kovo 28 dieną), tačiau ši praleista informacija yra vis dar labai aktuali, kadangi padės jums pamatyti realius katastrofos mastus Fukušimos elektrinėje ir sužinosite, kas yra slepiama nuo žmonių. Noriu pažymėti, jog čia dar nekalbama apie faktą, jog Fukušimos elektrinėje taipogi buvo laikomos branduolinės atliekos. Apie tai jūs galite perskaityti čia.
Kam rūpi operatyvi informacija apie Fukušimos situaciją (nežinia, ar labai objektyvi), daugiau sužinoti galite čia.
KĄ JIE SLEPIA FUKUŠIMOJE?
Interviu su Hirose Takaši
Japonas Hirose Takaši yra prirašęs pilną lentyną knygų, daugiausiai karinio-industrinio komplekso bei branduolinės energijos industrijos temomis. Savo garsioje knygoje „Atominės elektrinės Tokijui“ sekdmas branduolinės energijos gynėjų logikos linija jis jiems užduoda analogišką klausimą: jeigu atominės elektinės tokios jau saugios, tai kodėl gi negalima būtų jų pastatyti tiesiog miesto centre, užuot stačius už šimtų kilometrų ir tokiu būdu prarandant kone pusę energijos dėl elektros perdavimo šimtakilometrinio ilgumo laidais.
Hirose Takaši buvo ne sykį sudalyvavęs televizijos bei radijo laidose ir jau tada galėjo tvirtai apginti savo poziciją branduolinio saugumo klausimais, bet kai po žemės drebėjimo ir cunamio nukentėjo Fukušimos elektrinė, jis galutinai nusivylė, nes matomai suprato, kad jo pastangos tebuvo kova su branduolinės energijos industrijos „vėjo malūnais“. Pasak jo, daugiau jis nenorėjo apie tai kalbėti ir dalyvauti kitose laidose, bet matydamas, kokio mąsto melus skleidžia Japonijos žiniasklaida jis taipogi nesugebėjo toliau nebyliai stebėti įvykių ir vėl prakalbo naujame interviu, kuriame pateikė savo požiūrį į esamą situaciją elektrinėje ir tikruosius avarijos mastus po įvykusios trigubos katastrofos 2011 m. kovo mėnesį.
Interviu buvo transliuojamas per Asahi NewStar, kovo 17 dieną. Interviu ėmė Yo ir Maeda Mari.
Yo:
Šiandien daug žmonių stebėjo, kaip iš oro ir nuo žemės buvo mėginama aušinti reaktorius pilant ant jų vandenį, bet ar šie bandymai yra efektyvūs?
Hirose:
Norint ataušinti reaktorių su vandeniu reikalinga pastovi vandens cirkuliacija pačiame reaktoriaus viduje, nes kitaip ataušinti nėra įmanoma. Taigi vienintelis sprendimas yra vėl pajungti elektrą jėgainėje. Antraip tai yra tas pats, kas pilti vandenį ant lavos.
Yo:
Pajungti elektrą tam, kad vėl įjungti aušinimo sistemas?
Hirose:
Taip. Avarija įvyko po to, kai cunamis sugadino avarinės aušinimo sistemos generatorius nusinešdamas jų degalų bakus. Jei šis gedimas nebus pašalintas, kitų būdų susidoroti su šia avarija nėra.
Yo:
TEPCO (Tokio Electric Power Company Operator) sako, kad jie tikisi nutiesti aukštos įtampos elektros liniją šį vakarą.
Hirose:
Taip, čia turime šiokios tokios vilties. Bet baisiausia yra tai, kad branduolinis reaktorius nėra toks, kokį jį rodo piešiniuose (parodo tokią reaktoriaus grafinę schemą, kokią rodo per televiziją). Čia karikatūra. Štai koks vaizdas iš tikrųjų yra reaktoriaus rezervuaro apačioje (parodo nuotrauką).
Tai yra reaktoriaus apačia. Pasižiūrėkite. Tai yra įvairiausių jungiklių, laidų ir vamzdžių miškas. Televizijos ekrane pasirodo visokie pseudomokslininkai, pateikia paprastas schemeles, ir atseit paprastai mums paaiškina, bet nieko jie nežino, tie koledžų profesoriai. Tik inžinieriai žino. Štai į kur buvo pilamas vanduo. Šio vamzdžių labirinto lengvai pakaks apsvaiginti jums protus. Šios konstrukcijos veikimą daugeliui žmonių apskritai būtų net pernelyg sunku suprasti. Jau visą savaitę jie pila į ten vandenį, ir tai juk vanduo su druska, teisingai? Jei pilsite jūros vandenį ant garinimo krosnies, kaip jūs galvojate kas nutiks? Jūs turėsite druskos. Druska pateks į visus šituos vožtuvus ir juos sustingdys. Jie nejudės. Taip nutiktų visur. Taigi, aš abejoju, kad viskas bus lengvai išspęsta vien tik pajungus elektrą ir vanduo štai taip lengvai pradės vėl cirkuliuoti. Manau, tą supras bet kuris inžinierius, turintis bent truputį vaizduotės. Jūs turite tokią neįtikėtinai sudėtingą sistemą kaip ši, ir staiga pradedat su malūnsparniais ją tvindyti iš viršaus su jūros vandeniu – gal jie galvoja, kad žino ką daro, bet aš neįsivaizduoju, kaip tai galėtų padėti.
Yo:
Reikia 1300 tonų vandens, kad pripildyti panaudoto branduolinio kuro baseinus 3-me ir 4-me reaktoriuose. Ši rytą 30 tonų, vėliau karinės pajėgos mėgins įpilti dar 30 tonų iš penkių mašinų. To juk turbūt neužtenka aušinimui? Ar šitoks „papurškimas“ gali kažkiek pakeisti situaciją?
Hirose:
Faktiškai negali, kadangi net ir tvarkingai veikiantis reaktorius reikalauja nuolatinės priežiūros ir saugios darbinės temperatūros palaikymo. Dabar ten viduj yra viskas sugadinta ir kai aš susimąstau apie ten likusius 50 elektrinės darbuotojų, ši mintis spaudžia ašaras mano akyse. Manau, jie buvo paveikti labai didelių radiacijos kiekių ir matomai susitaikė su mintimi, kad likdami ten dirbti jie save pasmerkia greitai mirčiai. Ir kiek jie ten gali išbūti? Turiu omeny – fiziškai? Štai iki kokio lygio pribrendo situacija. Ir kai aš išgirstu kalbant tas nesąmones per televiziją, man norisi pasakyti: „Jei ten įmanoma dirbti, eikit ten patys ir susitvarkykit“. Iš tiesų. Jie kalba tas nesąmones bandydami visus nuraminti, bandydami išvengti panikos, nes situacija pasiekė tokią stadiją, kai pavojus yra tikrai didžiulis. Jei aš būčiau ministras pirmininkas Kanas, įsakyčiau jiems padaryti tą patį, ką padarė Sovietų Sąjunga su sprogusiu Černobylio reaktoriumi – sarkofago sprendimą. Palaidoti viską po cemento sluoksniu, įsakyti cemento kompanijoms visoje Japonijoje susitelkti ir bendromis pastangomis užlieti iš viršaus viską cementu. Kadangi reikia atsižvelgti į galimą blogiausią scenarijų. Kodėl? Kadangi Fukušimoje yra Daiči elektrinė su šešiais reaktoriais, ir dar Daini elektrinė su keturiais reaktoriais – iš viso dešimt reaktorių. Net jei viename iš reaktorių įvyktų blogiausias įmanomas scenarijus, tuomet ten esantys darbuotojai tučtuojau turėtų pasišalinti, arba likti ten ir greitai numirti. Taigi, jei tarkim bent vieno reaktoriaus nepavyktų suvaldyti, tai likusieji penki reaktoriai tėra laiko klausimas. Nežinia, kokia tvarka jie išeis iš rikiuotės, bet nėra abėjonių, kad galiausiai visi jie bus nebesuvaldomi. O jei tai nutiktų, tuomet Daini elektrinė yra visai netoli, ir tikėtina, kad ir jos reaktoriai taptų nebevaldomais, nes, manau, tos jėgainės darbuotojai irgi negalėtų ilgiau joje išbūti (dėl radiacijos).
Aš kalbu apie blogiausią scenarijų, bet tikimybė nėra maža. Tai yra pavojus, kurį dabar stebi visas pasaulis. Tiktai Japonijoje jis yra slepiamas. Kaip žinote, iš šešių Daiči elektrinės reaktorių keturi šiuo metu yra kritinės būklės. Taigi, net jei ir pavyktų bent viename reaktoriuje paleisti aušinimo sistemą, vistiek dar lieka trys kritinės būklės reaktoriai. Yra keturi kaistantys reaktoriai ir kad visus keturis pavyktų 100 proc. sutaisyti... Nemėgstu sakyti, bet kažkaip pesimistiškai jaučiuosi. Jei taip nutiktų, tuomet reikia kažką sugalvoti, kad apsaugotume žmones ir maksimaliai sumažintume tolimesnį radiacijos sklidimą. Ir nelaistyti ten vandens lyg ant smėlio dykumoje. Mes kalbame apie visų šešių reaktorių neatstatomo gedimo pavojų ir tokio pavojaus tikimybė yra labai didelė. Visi suprantame, kas būtų jei per Japoniją prasiaustų taifūnas. Net jei vėjo greitis sieks tik 2m/s, tereikia penkių dienų, kad radiacija pasklistų po visą Japoniją. Mes nekalbame apie 20-30 ar 100 km atstumus. Tai, žinoma, pasieks ir Tokijų, ir Osaką. Štai kaip greitai gali pasklisti radioaktyvus debesis. Žinoma, viskas priklausys nuo oro sąlygų; mes negalime išanksto žinoti kaip būtent pasklis radiacija. Būtų, žinoma, gerai jei vėjas pūstų į vandenyną, bet taip būna ne visada. Prieš dvi dienas, (kovo 15 d.) vėjas pūtė Tokijo kryptimi. Štai kaip yra.
Yo:
Kiekvieną dieną vietinė valdžia matuoja radiacinį foną. Visi TV kanalai sako, jog nepaisant padidėjusio radiacijos lygio pavojaus nėra. Mums sako, kad radiacijos kiekis panašus į gaunamą kiekį darant skrandžio rentgeną, arba jei didesnis, tai kaip nuo tomografijos procedūros. Kokia vis tik tiesa?
Hirose:
Pavyzdžiui, vakar, prie Fukušimos Daiči elektrinės matavimai parodė jog yra 400 milisivertų, tai yra per valandą. Tada Edano (Generalinis Japonijos vyriausybės sekretorius) pirmą kartą pripažino, kad tokio lygio radiacija kelia rimtą pavojų sveikatai, tačiau jis nepaaškino, ką tai reiškia. Ir, manau, žiniasklaida yra taipogi kalta. Yra sakomi kvaili dalykai, kaip antai – „Na , tai kas, juk mes esame nuolat veikiami radiacijos iš aplinkos, radiacija sklinda ir iš kosmoso“. Bet tai viso labo vienas milisivertas per metus. Metuose yra 365 dienos, paroje 24 valandos, sudauginkim tai ir gausim 8760. Padauginkim tai iš 400 ir gaunasim 3,500,000 kartų daugiau metinio vidutinio vidurkio. Ar jūs sakot, kad tai yra saugu? Ir kuri žinių tarnyba mums apie tai pranešė? Jokia. Jie tai lygina su tomografijos radiacija, kuri tetrunka akimirką; tai visiškai skirtingi dalykai. Juk matuojant radiacinį foną mes gauname didesnius parodymus dėl to, kad yra pasklidusios radioaktyviosios dalelės. Ir pavojus slypi tame, kad kai šios dalelės pradeda patekti į organizmą, tai jos pradeda švitinti kūną iš vidaus. Ir ką gi mums sako atėję į televiziją tie branduolinės industrijos ruporai? Jie sako, kad tolstant nuo radiacijos šaltinio, radiacijos poveikis proporcingai mažėja, bet toks pasakymas yra visiška nesąmonė. Juk radioaktyviosios dalelės pradeda sklisti oru ir patekusios į organizmą pradeda švitinti jį iš vidaus ir tuomet net mažiausia tokia dalelė yra labai pavojinga.
Yo:
Vadinasi to negalima lyginti su rentgeno aparato apšvitinimu arba tomografijos darymu? Nes šiuo atveju įkvepiamos radioaktyviosios medžiagos?
Hirose:
Teisingai. Kai jos patenka į vidų, jau negali nuspėti, kaip šios dalelės pasklis po organizmą. Didžiausias pavojus yra moterims, ypač besilaukiančioms ir jų kūdikiams. Dabar jie kalba apie jodą ir cezį, bet tai tik mažytė dalis tiesos, o didelė tiesa ta, kad jie nenaudoja tinkamų prietaisų radiacijos užterštumo nustatymui. Tai, ką jie vadina „monitoringu“, tėra radiacinio fono matavimas. Jų instrumentai juk „nevalgo“. Tai, ką jie matuoja, neturi jokio ryšio su pasklidusių radioaktyvių dalelių kiekiu…
Yo:
Vadinasi, žala nuo radiacinio švitinimo ir žala nuo radioaktyviųjų dalelių yra skirtingi dalykai?
Hirose:
Jei klausiate, ar ši studija šiuo metu yra švitinama radiacijos iš Fukušimos elektrinės, tai atsakymas yra NE. Tačiau radioaktyviosios dalelės čia gali patekti su oru. Kai reaktoriaus šerdis pradeda lydytis, viduje esantys elementai, tokie kaip jodas, pradeda virsti garais. Jie kyla į viršų ir esant plyšių tai patenka į išorę.
Yo:
Ar yra kokie nors būdai tą nustatyti?
Hirose:
Man laikraščio reporteris pranešė, kad šiuo metu TEPCO net nesugeba tinkamai vykdyti paprasto monitoringo. Jie tiesiog paima atsitiktinių matavimų rezultatus ir apie juos vėliau savo pranešimais informuoja Edano. Turi būti vykdomi nuolatiniai matavimai, bet šiuo metu jie net to nesugeba padaryti. O juk reikia nustatyti kokios medžiagos šiuo metu sklinda iš elektrinės ir kokie jų kiekiai. Tam tikslui reikia labai ištobulintų matavimo prietaisų. To negalima pamatuoti įprastose monitoringo stotyse, nes matavimai bus nuolat skirtingi, kartais rodo daugiau, kartais mažiau, ir ne tame esmė. Ėsmė tame, kad reikia išsiaiškinti kokios medžiagos patenka į aplinką ir kur vėliau pradeda sklisti. Šiuo metu jie neturi tokios stebėjimo sistemos.
