Linoshka, www.jaunimogidas.lt
Kiekvieno žmogaus gyvenime būną laikotarpis, kai kažkas pasikeičia. Dažniausiai tokiais atvejais griūna iliuzijų ir pirminių nusistatymų piramidės. Tada supranti, kad tai, ką iš tiesų galvojai apie konkrečius dalykus, yra ne tai.
Dažniausiai tokie momentai susiję su naujais atradimais gyvenime, tarkime, kai supranti, kad vaikus moterys visgi pagimdo pačios, o gimimas – tai ne toks paprastas dalykas, kai kiekvieną kartą prapjauna pilvą ir išima vaikelį, o siūlė labai greit sugyja. Ir kad serialuose rodomi vaizdeliai anaiptol neatitinka realybės, arba, kad dantukų fėja – tik išgalvotas dalykas – iškritusius dantis iš po pagalvės išima tėvai, o ne ji.
Ir kai supranti, jog senelis, kuris vieną dieną užmigo, nes jam atsibodo mūsų kaprizai, nepabus, kad ir kokie geri mes būtume. Dažniausiai tokios krizės ištinka vaikystėje, nes suaugusieji stengiasi iš visų jėgų apsaugoti vaikus nuo karčios realybės: dėl to yra kuriamos gražios istorijos, kurios padeda kuo ilgiau išsaugoti vaikystę.
Juk vaikystė – tai įvairiaspalviai saldainiai, rožinės svajonės ir snaigės, taip greit sutirpstančios ant liežuvio, o ne purvini, niūrūs ir negražūs suaugusių žmonių gyvenimo elementai, su kuriais vaikai dar turės daugybę progų susipažinti. Taigi kuo vėliau – tuo geriau.
Skrupulingai susidėliota vertybių, iliuzijų ir nuomonių prizmė kartais gerokais susvyruoja (ar netgi sugriūna) ir ne tik vaikams, bet ir vyresniems žmonėms. Paskutiniu metu vis pagaudavau save mąstančią apie tai, kad iki šiol galvojau, jog viskas yra gerokai kitaip. Apie ką aš? Ogi vėl – apie meilę ir žmonių santykius.
Kol esi apsuptas mielų, paprastų žmonių, kurie galvoja panašiai kaip tu, nekyla klausimų, kaip viskas yra iš tiesų. Tačiau vėliau, kai pažįstamų ir draugų ratas išsiplečia, o visų jų gyvenimo vingiai ir gyvenimiški pavyzdžiai pasirodo esantys ne tokie jau idiliški, nejučia suvoki, jog viskas – ne taip jau gražu, kaip kad manei.
Kad graži, tikra meilė egzistuoja tik serialuose, kad vaikų auginimas – ne vien malonus dalykas, kad abipusė trauka pagrįsta anaiptol ne siekiu paprasčiausiai platoniškai pabendrauti, kad ištikimybė buvo sugalvota kvailių ir kad visi tave myli tik tada, kai tau sekasi.
Šitie ir dar daug realybėje atsitinkančių dalykų susideda į vieną didelį rinkinį, kuris savo svoriu negailestingai prispaudžia, o gal net ir sunaikina ne tik rožines svajones, bet ir šviesias spalvas apskritai. Tada prasideda pykčiai, nusivylimai, neištesėti pažadai ir griūna planai.
Spėkite, kaip man pavyko atlaikyti galimą iliuzijų griūtį? Paprasčiausiai pasižiūrėjau gerokai plačiau ir tarp visų gyvenimų istorijų radau tas, kurios visiškai atitinka mano susikurtus idealistinius ir rožiniais pūkučiais apkaišytus vaizdinius.
Tada atsirado ir tobulos, gražios, o svarbiausia – ilgalaikės meilės pavyzdžių, tikros, ištikimybe, pagarba ir atsakomybe pagrįstos draugystės elementų, natūralių, nuoširdžių šypsenų ir juoko, pačių gražiausių norų ir svajonių išsipildymo.
Įdomiausia yra tai, jog visi tie pavyzdžiai visą laiką buvo šalia – tarp pačių artimiausių man žmonių, ir, plėsdama savo akiratį, laikinai buvau apie tuos gražius pavyzdžius pamiršusi.
Kitą kartą, kai tvirtinsi, jog tikra „meilė neegzistuoja“, „visi vyrai – kiaulės“ arba „visos moterys karjerą padarė per lovą“, pagalvok – gal paprasčiausiai pasirinkai neteisingus pavyzdžius? Juk pavieniai atvejai – tai ne visuma, o tik išimtys.
Ir rožinis balionėlis vėl pakyla į dangų...
