Austėja Pilipavičiūtė, www.jaunimogidas.lt
Kai ateina naktis, mėnulis įžiebia savo ryškią spalvą – nesimiega. Tikriausiai žinote, kas tada atsitinka. Ogi užklumpa mintys, svarstymai apie tai, ką šiandien padarei įdomaus, vertingo ir gero, ką įskaudinai ir nuvylei.
Tąnakt galvojau, kaip gi nugyventi gyvenimą, kad netektų gailėtis? Juk esu girdėjusi tiek gailėjimusi pagristų istorijų. Nugyventi gyvenimą, o po to nesigailėti veikiausiai labai sunku, o galbūt net neįmanoma. Vieni gailisi dėl to, jog ištekėjo už alkoholiko, kiti – dėl to, jog taip ir nepadarė nieko naudingo ir svarbaus, treti – dar galai žino dėl ko. Gailėtis gailima dėl bet ko, bet ar tai būtina? Juk gyveni vieną kartą, darai tai, kas tuo momentu tau atrodo tinkama.
Pati savo gyvenimo kontūrus nupieščiau kuo ryškesnėmis spalvomis. Juk kuo jos ryškesnės – tuo stipresnė asmenybė savo komunikabilumu ir vidaus grožiu. Nors... Komunikabilia savęs nepavadinčiau. Kai kol kas mano trūkumas.
Ir vis dėl to kaip nugyventi gyvenimą, kad po to nebūtų skaudu jį prisiminti? Aš manau, jog reikia tiesiog gyventi, žinoti savo ribas, išnaudoti tai, kas yra teikiama ir dievo duota, visada kovoti už save ir už savo artimus žmones.
Gal tada nebus tiek nuoskaudų ir blogų prisiminimų iš praėjusių gyvenimo etapų.
