Vaikystėje lankęs dailės mokyklą, baigęs statybos inžineriją ir vėliau dėl netikėto pasiūlymo nekilnojamojo turto valdymo studijas metęs kaunietis Karolis Gustas (25) savo pasirinkimo nesigaili. „Jei reikėtų, viską dar kartą pakartočiau“, – ryžtingai sako vaikinas.
Savo pašaukimą juvelyrikai K.Gustas atrado ne gimtajame Kaune, o tolimoje kelionėje, kurią vadina sėkmingiausia savo gyvenimo avantiūra. Interviu metu juvelyras mums atskleidė ne tik įdomiausias kelionės po Aziją detales, tačiau išdavė ir keletą profesinių paslapčių, kurios itin pravers puoštis mėgstančioms moterims ir merginoms.
– Kodėl pasirinkote juvelyriką, o ne inžineriją?
– Visada buvau meniškas, tačiau baigęs mokyklą nežinojau, kuo noriu tapti. Statybos inžinerijos studijos buvo spontaniškas pasirinkimas. Peržiūrėjau studijų programą ir, pamatęs piešimo paskaitas, susidomėjau. Tačiau vėliau supratau, kad tai visai kas kita. Po bakalauro studijų įstojau į nekilnojamojo turto valdymo magistrantūrą, bet neilgai trukus sužinojau apie šaunią kompaniją, kuri rengiasi keliauti į Aziją. Svarsčiau, gal pakeliauti po Europą, tačiau gavęs pasiūlymą prisijungti prie keliautojų į Mongoliją, nesudvejojau.
– Nejaučiate baimės dėl nežinomybės ir to, kas laukia Azijoje?
– Apie tai tiesiog negalvojau. Mes, septynių žmonių ekipažas, nusipirkome du 30 metų senumo visureigius ir leidomės į kelionę. Mongoliją pasiekėme keliaudami per Rusiją, Uralą. Patys planavomės savo maršrutą. Įdomiausia tai, kad tik šioje kelionėje aš supratau, jog nuo manęs vieno niekas nepriklauso. Esu visu šimtu procentų priklausomas nuo aplinkybių ir mane supančių žmonių.
– Keliavote kartu beveik du mėnesius. Gyvenote be patogumų ir itin sudėtingomis sąlygomis. Ar nesinorėjo visko mesti ir baigti kelionės anksčiau nei planavote?
– Be abejo, kilo nesutarimų, tačiau nebuvo jokių didelių pykčių, todėl viską greitai išspręsdavome. Tiesą sakant, tai, ką pamačiau Mongolijoje, mane sukrėtė ir privertė susimąstyti. Šioje šalyje žmonės neturi beveik nieko. Jie stokoja materialinių gėrybių, brangių daiktų, tačiau yra laimingi patys su savimi. Jie yra klajokliai ir gyvena harmonijoje su gamta. Galbūt nieko kito visą gyvenimą ir nematė, tačiau tai nuostabu. Tos harmonijos ir ramybės reikia kiekvienam, tačiau vėliau norisi sugrįžti į miestą, triukšmą, susitikti su draugais. Sunkumų tikrai pasitaikė ir ne vienas. Vykome senais automobiliais, kurie dažnai gesdavo, o juk prieš akis buvo ilgas kelias ir jokios civilizacijos. Tai kėlė sunkumų, bet kokia gi kelionė be nuotykių!?
– Ką pakeitėte savo gyvenime sugrįžęs į Kauną?
– Mečiau magistrantūrą ir atradau juvelyriką. Iki jos jaučiausi suvaržytas standartų, kitų nuomonių, stengiausi pateisinti kitų lūkesčius. Nesijaučiau savimi, o sugrįžau visai kitas žmogus. Supratau, jog jei būsiu laimingas gyvendamas gyvenimą, kuris teiks malonumą man pačiam, bus laimingi ir mane mylintys žmonės. Tai padėjo pasirinkti meną. Įstojau į profesinę mokyklą, kurioje gavau daugiau žinių nei universitete. Buvo akimirkų kai gailėjau laiko, kurį praleidau studijuodamas, tačiau dirbdamas panaudoju tiek fizikos, tiek ir chemijos žinias.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras juvelyras? Kaip manote, ar jas turite?
– Esu kruopštus, ramaus būdo. Mėgstu ilgą ir dėmesio bei susikaupimo reikalaujantį darbą. Kuriu ažūrinius pjaustinius sagėse, auskaruose ir kituose papuošaluose. Laikui bėgant išmokau dirbti greičiau. Dabar pakanka 12-os valandų pagaminti segei. Visko galima išmokti, tobulėti, tačiau vis dar nemoku įvertinti savo darbo. Šiandien žmonės nemėgsta išlaidauti papuošalams, drabužiams. Mieliau renkasi pigią bižuteriją. Papuošalų iš brangiųjų metalų šiandien dažniausiai ieškoma tik ypatingoms progoms. Dabar iš juvelyrikos galiu išgyventi, tačiau ne gyventi.
– Jei klientai mieliau renkasi brangiuosius metalus, bižuteriją, kodėl neprisitaikote prie to ir nepradedate kurti papuošalų, kurie būtų prieinami daugeliui?
– Ne visi moka vertinti autorinį darbą. Aš mieliau dirbu su žalvariu, kurį stengiuosi pateikti šiuolaikiškai, moderniai. Juk iš jo buvo gaminami senovės baltų papuošalai. Tai ir istorija, kuri žavi, ir didelės galimybės šiandien. Kurdamas papuošalus stengiuosi įsigilinti į istoriją, simbolių reikšmę. Pavyzdžiui, skaičius šeši senovės Lietuvoje buvo laikomas laimingu. Tai taip panaudoju papuošaluose. Kiekvienas mano sukurtas daiktas ir papuošalas turi savo istoriją ir prasmę. Stengiuosi užkoduoti laimę ir geras emocijas.
– Mieliau puošiate vyrus ar moteris?
– Moteris. Be abejo (juokiasi – aut. past.). Mėgstu kurti auskarus, apyrankes. Mane žavi moterų rankos. Jų grožį galime pabrėžti masyviomis apyrankėmis. Tačiau nereikia persistengti. Ir puošiantis auksiniais papuošalais, ir bižuterija, reikia tai daryti saikingai. Visada akcentuokite kurią nors vieną kūno dalį. Šiltuoju metų laiku itin gražiai atrodo dideli auskarai, bet jie negali būti sunkūs. Su auskarais moteris turi jaustis patogiai, laisvai.
– Kuo užsiimate, kai neleidžiate ilgų valandų dirbtuvėse?
– Gaminu. Mėgstu ir moku gaminti egzotiškus bei aštrius patiekalus. Tačiau tam laiko randu vis rečiau.
