Konkurso „Žaliasis kodas“ dalyvis Linas Keliačius (koordinavo mokytoja Regina Vainienė)
Čia prie namų, prie seno tako
Kur vandenin žilvytis linksta,
O liepos kvepia medumi-
Atėjęs pasaką išvystu,
Nes čia užaugau, čia laksčiau.
Čia šilas ošia ramią dainą,
Siūbuoja voverės pušy
Ir traukia giesmę volungėlė-
Čia miško kalbą supratau.
Bet man mieliausias beržynėlis-
Jame kiškučius aš radau.
Čia mano kelmas, stirnos šuolis,
Šerniukų guolis pakrašty.
Ten už kalvelės senas uosis
Jame aš inkilą stačiau!
Turiu čia daug draugų
Visus apglėbt juos noriu!
Pagirdyt strazdą raskilos lapu,
Slėpynių žaist su voru.
Pakalnėn eiti nevalia,
Oloj lapiukai miega.
Surėkia stirninas tankmėj,
Darna per mišką rieda!
Aš šitiek vasarų praleidau
Senelio tėviškės miškuos.
Žaidžiau, kad vilkas Mauglį vejas,
Padėjau bebrui šaką prie brastos.
Žinojau, kad niekas be manęs nežino
Kur atokiau nuo šilo
Trys paslaptingai didūs
Medžiai rimo.
Čia pat virpena tyloje lapus
Mažoji drebulėlė,
O šalia jų- žalia skarota motinėlė..
Aš visada ta pasaka tikėjau,
Slėpiausi ir verkiau,
Nes tų, medeliais paverstų vaikų,
Labai gailėjau...
Palaukėj kvepia žemė riešutais,
Pelynais sidabriniais.
Jauti? Brandina uogas putinai
Karoliais deimantiniais.
Užvertęs galvą aš girdžiu,
Kaip ošia medžiai dainą,
Kažkur genys stipriu kirčiu
Atsiliepia į aidą.
Laimingas nuo tyrų kvapų
Krentu į samanyną meilų.
Surėkia kėkštas- vėl tylu
Viršūnėm saulė žaidžia.
Skruzdė pajudino mane
Iš šios mielos simfonijos.
Man noris bėgt, dainuot, dėkot
Už atgarsį melodijos.
Miškų dvasia išmokė mane jausti,
Girdėt tuksenimą šerdies.
Juk visa, ką turiu išsaugot ir atrasti
Padovanojo miškas iš širdies.
Tiktai, kad išminties pakaktų,
Kad nieks neskriaustų zylės ar pušies.
Gyvenkime, kad tūkstančiams kartų pakaktų,
To tyro oro, jo versmės.
