Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Leonidas Donskis: „Žmogumi mėginama tapti visą gyvenimą“

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kviečiame skaityti interviu su Leonidu Donskiu apie tai, kas yra žmogus ir iš kokių aspektų, jo nuomone, susideda asmenybė.

Teksto autorius – Ugnė Šmylaitė – dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos  (NMA) organizuotame moksleivių interviu konkurse „Žmogaus kodas“. Kviečiame skaityti Ugnės interviu su Leonidu Donskiu.

XXI amžiaus pradžios pasaulis kupinas įvairenybių. Galima pastebėti, kad tos įvairenybės paremtos nuodėmingu pagrindu. Žmogus gyvena klysdamas ir ne visada natūraliai. Taip iškreipiamos pagrindinės žmogiškumo normos. Atrodo, liko tiek ne daug paprastos, tyros, naivios, skaisčios mintimis ir poelgiais žmogaus charakteristikos. Ir kas išgelbės mūsų žmogišką pradą, jei ne šviesuoliai, tautos gelbėtojai, didūs žmonės. Dabarties ir ateities kartoms reikia žinoti, koks turi būti žmogus, todėl kalbuosi su asmenybe, kuri žino neatskleistą kodą. Atskleiskime jį pokalbiu su Leonidu Donskiu.

– Kai išgirstate žodį žmogus, ką dažniausiai pagalvojate?

– Apie veidą, žvilgsnį ir balsą. Kitaip tariant, apie tai, kas yra unikalu ir nelygstamos vertės kiekviename žmoguje. Apie individualybę ir jos paslaptį.

– Taigi Jums žmogaus, kaip sąvokos, apibrėžimas yra:

– Save suvokiantis laikinumas, siekiantis save pranokti gyvybe, meile, kūryba ir tikėjimu.

– Žmogus kaip asmenybė: išvardinkite Jums aktualiausius tris teigiamus bruožus.

– Drąsa; sugebėjimas išvengti susireikšminimo ir perdėtai rimto savęs traktavimo; sąžiningumas.

– O kokie būtų trys neigiami bruožai?

– Bailumas; susireikšminimas ir nepagarba kitiems žmonėms; nesąžiningumas.

– Pagal kokius aspektus nustatėte šias asmenybės ypatybes? Rėmėtės gyvenimiškomis situacijomis?

– Taip, tik patirtimi ir gyvenimo situacijomis. Jokiu būdu ne knygine išmintimi.

– Pamėginkite individualizuoti pagal parašytas savybes žmogaus tipą. Koks jis?

– Pirmuoju atveju – idealistas ir kovotojas, gal net disidentas. Antruoju atveju – statistinis, normalus, niekuo neypatingas žmogus. Savo normalumu kažkiek net grėslus ir pavojingas.

– O dabar pereikime prie Jūsų asmenybės. Kadangi esate, liaudiškai tariant, visų galų meistras, detaliai apibūdinkite save skirtingose srityse. Taigi pirmiausia išvardinkite savybes žmogaus kaip Europos parlamento nario.

– Realistiškai žvelgiantis į save ir pats sau siekiantis atsakyti, ko aš tikiuosi iš galimybių ir veikimo instrumentų, kuriuos gavau penkeriems metams. Suprantantis, kad neverta gyvenimo aukoti jėgos bei įtakos žaidimams ir kad galų gale svarbu yra žmoniškumas, mėginimas padėti savo šaliai ir visuomenei, o sykiu – pakovoti už žmogaus teises. Pabrėžčiau, kad jei savo akademiniame ir pedagoginiame darbe esu idealistas ir vizionierius, tai politikoje esu veikiau visiškas realistas ir savo galimybių bei galimų rezultatų skaičiuotojas. Tuščiai eikvoti laiką, kuris gali būti panaudotas kūrybai ir dėstymui – tai kvailystė, o gal net nuodėmė. Todėl laikas ir pastangos politikoje itin svarbūs.

– Jūs – politikos žmogus. Ar nesupanašėjote, kaip brandus asmuo, su kolegomis, kurie labai dažnai publikuojami kaip moralės ir sąžinės neturintys žmonės, negerbiantys tautos? Ar melas, korupcija Jums yra priešingybė? Kaip sugebėjote tokiu išlikti pinigų valdomame pasaulyje?

– Aš esu labai skirtingoje nuo LR Seimo aplinkoje, todėl man sunku lygintis su kolegomis Lietuvos parlamentarais. Jie dirba nacionaliniame parlamente, o aš dirbu tarptautinėje institucijoje, kurios tikslai ir uždaviniai yra daugiau nei nacionaliniai. Nemanau, kad visi Seimo nariai yra tokie, kaip jie aprašomi spaudoje. Yra ten aukštos moralės ir padorių žmonių. Deja, į šį Seimą pateko daug atsitiktinių, neprofesionalių ir savo naujojoje aplinkoje nesusivokusių žmonių, kurių sukelti skandalai užtemdo bei nustelbia sąžiningai dirbančiuosius.

Kiekviename žmoguje slypi melo ir korupcijos galimybės, todėl su jomis reikia nuolat ir sunkiai kovoti (kaip ir su tokiomis žmogaus savybėmis kaip puikybė ir tuštybė). Nedrįsčiau sakyti, kad Jūsų minimos grėsmės man yra absoliučiai svetimos. Kol kas – taip, nes suvokiu jų keliamą pavojų ir nuolat galvoju bei kruopščiai tikrinu, ką kalbu ir darau. O pinigų valdomame pasaulyje reikia prisiminti, kad garbės ir reputacijos galima netekti per akimirką, nors galbūt tokia baisia kaina ir praturtėsi. Aš renkuosi tik garbę ir vardą, nes be jų nematau prasmės gyventi ir veikti viešoje erdvėje.

– Jūs – filosofas. Apibūdinkite save kaip gilią asmenybę, remdamiesi filosofiškąja žmogaus puse. Ar pritariate pamąstymui: „Pakanka akimirkos, kad taptum didvyriu, bet reikia viso gyvenimo, kad taptum žmogumi“? Kodėl?

– Nežinau, ar esu kuo nors ypatingas. Smalsus, žingeidus, daug skaitantis, mylintis meną ir muzikuojantis – taip. Bet juk tokių žmonių pasaulyje yra daug. Gal nebent vienu metu mėginantis save realizuoti keliose plotmėse. Jūsų minėtas pamąstymas yra gilus ir teisingas: per akimirką tampama ne tik didvyriu, bet ir niekšu. O žmogumi mėginama tapti visą gyvenimą. Beje, nėra jokios garantijos, kad tai pavyks, nes viena silpnumo arba savęs gailėjimosi akimirka gali nubraukti viską, ką mes darėme iki šiol.

– Jūs – neatsiejamas nuo visuotinės literatūros – esate lietuvių kalbos filologas ir kultūros kritikas. Gal galėtumėte save charakterizuoti iš tautosakinės pusės, vyriškojo prado, vyro, kaip šeimos galvos, statuso? Koks Jūs lietuvis?

– Veikiau esu tas, kuriam reikalinga lygiųjų draugystė, o ne paklusnumas ar vienpusis dominavimas. Vytautas Kavolis yra siejęs lietuvių tautosaką su tam tikru šeimos santykių modeliu ir manė, jog brolio ir sesers arba brolių santykis lietuvių tautosakoje yra lyriškai bene labiausiai įprasmintas – skirtingai nuo Indijos, kurioje dominuoja motinos figūra ar Kinijos su stipriai išreikšta tėvo figūra. Pagal tokį antropologinį modelį ir kaip šeimos žmogus bei vyras esu veikiau draugo, nevengiančio nemalonios tiesos sakymo ir siekiančio pripažinimo ir pagarbos, o ne viską vienu žodžiu nukertančio patriarcho tipas. Koks aš lietuvis? Turbūt modernus ir matęs daug pasaulio. Bet nuo to tikrai nenustojęs būti lietuviu. Greičiau priešingai.

– Teatro pedagogas. Visi esame aktoriai, o gyvenimas – tik filmas be galimybės jį pamatyti ir patirti iš naujo. Ar gebėtumėte save apibūdinti kaip įvertintą aktorių Lietuvoje? Koks teatralo kodas?

– Žinoma, man teko režisuoti ir vaidinti ne tik studijų metais, kai studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir teatro režisūrą (tik po šių studijų, jau vėliau pradėjau studijuoti filosofiją), bet ir palyginti neseniai – pavyzdžiui, kuriant TV laidą „Be pykčio“. Man tekdavo suvaidinti mandagų „kodėlčių“ ir smalsuolį, nors neretai gerai išmaniau svarstomą klausimą ir pats būčiau galėjęs žiūrovams siūlyti savąją versiją. Bet tokios buvo žaidimo taisyklės. Teatralo kodas? Būti visada pasirengusiam žodžiui, minčiai ir veiksmui. Niekada nedaryti ilgų ir neskoningų pauzių. Žaibiškai įsijungti į situaciją ir gyvenimo srautą. Teatralo savybės? Sugebėjimas laukti ir niekada iki galo savęs neatverti. Niekada nežinai, kada tau prireiks žodžio ir intonacijos. Todėl jis nedevalvuoja jų, o saugo ir laukia jų akimirkos.

– Iš viso to, ką pasakėte, sudėkite į sakinį, kuriuo po gabalėlį sulipdytumėte save kaip ryškią ir reikalingą asmenybę.

– Esu gyvenimą mylintis ir nuolat mokytis pasiryžęs žmogus, kurio smalsumas su metais tik didėja. Buvo laikas, kai iš visų žmonių labiausiai domėjausi savimi. Ačiū Dievui, šis laikas jau praėjo. Dabar gerokai labiau domiuosi ne savimi, o kitais žmonėmis. Buvo laikas, kai mielai ir daug kalbėjau. Šitas noras vis labiau praeina. Kuo toliau, tuo labiau man norisi patylėti ir įsiklausyti į kitus.

– Gal galite pasakyti, iš ko susideda žmogaus kodas. Kokie aspektai turėtų dominuoti ir kodėl?

– Iš to, iš ko susideda mūsų tapatybė – t.y. kai susitinka tai, ką mes patys manome apie save, ir tai, ką apie mus mano kiti. Tai, kaip mes reaguojame – žaismingai ir su humoru ar piktai ir su apmaudu, ieškodami priešų arba siekdami suprasti kitus žmones, o save bent laikinai užmiršti – ir yra žmogaus kodas. Tai spontaniškas susidūrimas su pačiu savimi per pasaulį ir kitus žmones. Dominuoja tai, ko žmogus paprastai pats apie save nežino – arba jis puola į neviltį ir siekia išminčiaus ar psichoanalitiko žvilgsnio į save, arba staiga suvokia, kad kažkas jame ir įvykiuose bei aplinkybėse yra daug didesnio bei išmintingesnio, nei jis iki tol manė.

– Ar tapti asmenybe reikia atitinkamos patirties? Pvz., gyvenimiškų situacijų, patirties darbe, santykių su kitomis asmenybėmis?

– Taip, žinoma. Be patirties ir gyvenimo atėjimo į mus mes esame tik galimybių laukas. Tik per kitus mes atrandame save. Tik per pasaulį savyje pagaliau atrandame savo veidą, praeitį ir artimiausią aplinką. Reikia daug patirties, kad pradėtum matyti ir girdėti, kas yra šalia mūsų.

– Esate didis žmogus. Kaip tokiu tapote? Kiek pastangų įdėjote? Kodėl panorote atsiduoti visuomenei? Ar gavote grįžtamąjį moralinį pelną?

– Nelaikau savęs didžiu žmogumi. Veikiau save koreguojančiu ir besimokančiu žmogumi. Visuomenininku tapau, nes supratau, kokios įtampos slypi mano šalyje ir visuomenėje. Tai mano šalis, iš jos esu gavęs viską – kalbą, patirtį, draugus, atmintį, humorą. Vien profesine veikla lengvai galiu gyventi užsienyje, kur esu svetimšalis. Taip aš, tiesą sakant, daug metų ir gyvenau – tik kūryba, mokslu, knygomis, menais ir muziejais. Savo šalyje, kurioje vyksta tokios dramatiškos permainos, aš negaliu taip gyventi. Ne tik todėl, kad tai aukojimosi dalykai. Iš dalies ir tiesiog dėl sveiko proto ir nuovokos – jei aš noriu gyventi savo šalyje ir neišvažiuoti iš jos, man ne tas pats, kokiomis nuotaikomis ji gyvena ir kokia aplinka mane supa. Aš turiu ją formuoti. Bent kažkiek. O ką gavau iš savo šalies? Stiprias reakcijas į save, kurių niekada nepatirčiau svetur. Juk kitoje šalyje tu mažai ką domini, nebent keletą kolegų ir savo studentus. O savo šalyje patiri, kad arba tave labai mėgsta, arba labai nemėgsta – neabejingumas yra tėvynės bruožas.

– Kokia būtų Jūsų sėkmės formulė?

Nemeluoti, kalbėti savo žodžiais, mylėti darbą ir savo artimus žmones. Tiesą sakant, nieko geresnio nesugalvoju už Sokrato žodžius, pasakytus Atėnų teisme, kad viskas, kuo jis tenorėjo būti – tai netriukšmingai, tyliai tiesos ieškančiu žmogumi, lojaliu piliečiu ir ištikimu draugu. Nieko gražesnio apie filosofą ir filosofiją niekas dar nėra pasakęs.

Skaitai ir galvoji, kiek žmoguje gali būti gero. Kiek gero manyje? Koks mano kodas? Įsiklausykime į L.Donskio žodžius: „Tai spontaniškas susidūrimas su pačiu savimi per pasaulį ir kitus žmones“. Mus visus vienija ryšys. Apie save sužinome iš kitų, tada pradedame mąstyti, kokie esame iš tiesų. Dėliojame galimus variantus ir gauname atitinkamą kodą: žmogus yra tas, kuris save mato ne tik savo akimis, bet ir kitų, geba suvokti tai, priimti kaip reikalingą ir naudingą kritiką bei susipažinti su naujuoju Aš. Asmenybė susideda iš daugybės aspektų ir kiekviena ji yra unikali. Svarbiausia atsirinkti esminius prioritetus.

Teksto autorė: Ugnė ŠMYLAITĖ, NMA studentė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt