Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skaitytoja Alina: tikra istorija apie neišnešiotukus, kuriems skaudėjo net kvėpuoti

Gyvenimas inkubatoriuje
123 RF.com nuotr. / Gyvenimas inkubatoriuje
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Perskaičiau Įkrauk.lt straipsnį apie neišnešiotą mažylę, gimusią aštuntą nėštumo mėnesį. Labai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai.

Pasidalinkite savo istorija ikrauk@15min.lt.

Perskaičiau Įkrauk.lt straipsnį apie neišnešiotą mažylę, gimusią aštuntą nėštumo mėnesį. Labai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai.

Aš noriu papasakoti kitą tikrą istoriją apie tikrai neišnešiotus vaikus. Apie tuos, kurie reanimacijoje praleidžia mėnesius, apie tuos, kurie prijungti prie vamzdelių ir net pleistro nulupimas nuo rankytės jiems sukelia baisius skausmus. Apie tuos, kuriems net kvėpuoti – didelis skausmas.

Šokas mamai: dvynukai, bet vienas iš jų – mažesnis!

Mano istorijos įdomybės prasidėjo tik pastojus. Iki dešimtos savaitės galvojau, kad laukiuosi vieno vaikelio. Tada maniau, kad tai yra pačios blogiausios dienos mano gyvenime... Kaip aš tada klydau! Dešimtą nėštumo savaitę sužinojau, kad jie yra du. Bet ir tai dar ne viskas.

Medikai sakė: yra dvi placentos ir du skirtingi vaikai. Vienas mažesnis už kitą, bet kol kas nerimauti nėra ko.

Vidinis balsas pasufleravo, kad turiu eiti pas genetikus.

Galima tikėti vidiniu balsu, galima netikėti, bet mano viduje kirbėjo mintis apsilankyti pas genetikus. Priežasties, dėl ko turėčiau pas juos eiti, nebuvo. Esu dar jauna, giminėje genetinių ligų neturėjome... Vadinu tai vidiniu balsu, kurio dabar visą laiką klausausi.

Patekau pas pačią geriausią genetikę. Turiu galvoje ne tik jos profesionalumą, bet ir žmogiškumą, supratingumą, atsidavimą darbui. Genetikė nustatė, kad tai yra du identiški berniukai ir jokiu būdu ne skirtingi. Ji taip pat matė, kad vienas berniukas mažesnis, bet nuramino, kad kol kas nerimauti nėra dėl ko. Kadangi jie identiški, genetinių tyrimų daryti abiem vaikams (ir rizikuoti persileisti) nėra prasmės. Todėl tyrėme tik vieną mažylį. Atsakymai buvo puikūs. Vaikas visiškai sveikas. Tai reiškė, kad ir antrasis sveikas.

Nauja išvada: berniukas ir mergaitė

Tolimesniam stebėjimui mane siuntė į Perinatologijos centrą, kuriame specialistai turėjo stebėti skirtingą vaikų augimą ir vystymąsi. Nemaniau, kad tai yra blogai, pasitikėjau medikais šimtu procentų. Pasirinkau vieną iš geriausių gydytojų (tada taip maniau). Bet, mano nelaimei ir nuostabai, išgirdau šokiruojančių dalykų. Kad vis dėlto tai yra du skirtingi vaikai: vienas berniukas, kita mergaitė. Kad vienas sveikas, o kitas turbūt neįgalus, todėl toks mažas.

Išgirdau šokiruojančių dalykų. Kad vienas berniukas, kita mergaitė. Kad vienas sveikas, o kitas turbūt neįgalus, todėl toks mažas.

Taip pat patologiška placenta, todėl bet kurią dieną galiu persileisti.

Tad būtina daryti genetinius tyrimus ir kitam vaikui bei išsiaiškinti, kokios ligos gresia. Turbūt net nereikia sakyti, kad ir vėl ištiko lengvas šokas. Bet visas blogumas dar laukė priešaky.

Mirtinas TTTS sindromas?

Visas mano pasitikėjimas medikais sprogo kaip muilo burbulas. Išsiskyrus dviejų geriausių medicinos centrų specialistų nuomonėms, apėmė nerimas. Neliko nieko kito, tik eiti pas savo genetikę, kuri lygiai kaip ir aš buvo nustebinta tokios diagnozės. Dar kartą mane apžiūrėjusi ji patvirtino, kad abu vaikučiai identiški. Tačiau sutiko, kad placenta patologiška. O dėl skirtingų dydžių – užsiminė apie retą dvynių trasfuzijos sindromą, vadinamą TTTS.

123 RF.com nuotr./Nėštumas
123 RF.com nuotr./Nėštumas

Esant šiam sindromui dvyniai dažniausiai miršta. Susidariau įspūdį, kad Lietuvos ginekologai dar nedaug apie tai žino. Galiausiai mane nusiuntė į Kauną – pas vieną iš geriausių, kuris daugiausiai tai nusimanė. Tuomet išgirdau dar vieną nuosprendį: TTTS sindromas nepasitvirtino. Tačiau mažasis vis tiek ilgai negyvens.

Tuomet išgirdau dar vieną nuosprendį: TTTS sindromas nepasitvirtino. Tačiau mažasis vis tiek ilgai negyvens.

Pasmerktas mažylis

Skirtumas tarp dvynių (pagal vystymąsi) – 48 procentai. Vadovėliuose rašoma, kad  tokie mažiukai miršta. Turbūt nereikia sakyti, kokie jausmai užplūsta mamą, kai pasakoma:  tavo vaikas mirs bet kurią dieną.

Klausiau savęs tik vieno: o kas toliau? Galimi du scenarijai. Jei dvyniai identiški, mirus vienam, kitas bus užkrėstas mirusio produktais. Arba ištiks mirtis, arba neįgalumas.

Jei dvyniai identiški, mirus vienam, kitas bus užkrėstas mirusio produktais. Arba ištiks mirtis, arba neįgalumas.

Kitas scenarijus geresnis. Esant skirtingiems vaikams, vienam mirus kitas turėtu likti gyvas ir sveikas. Kadangi mūsų atveju medikai nesusitarė, ar mano vaikai identiški ar ne, reikėjo kito plano. Atsarginio plano, kurio nebuvo.

Va tada ir buvo viena baisiausių dienų. Kai išgirsti, kad nėra vilties padėti. Melskitės...

Taip mums ir pasakė vienas geriausių Lietuvos medikų: gali padėti tik stebuklas. Aš meldžiausi. Daug meldžiausi. Bet – būkim sąžiningi – maldos ne visada padeda. Mums reikėjo plano išgelbėti bent antrą vaiką.

Kelionė į Lenkiją ir planas B

Grįžome pas genetikus. Papasakojome prognozes ir maldavome kokio nors šiaudo. Ir šiaudas buvo. Per vieną dieną buvo suorganizuota kelionė į Lenkiją pas profesorių, kuris net nesuabejojęs pasakė, kad tai – du vienodi berniukai. Dėl patologiškos placentos vienas auga lėčiau. Vienam mirus, galima atlikti virkštelės prikirpimo procedūrą ir išgelbėti antrą. Čia buvo mūsų planas B.

123 RF.com nuotr./Gyvenimas inkubatoriuje
123 RF.com nuotr./Gyvenimas inkubatoriuje

Profesorius paskyrė vaistus. Dešimt tablečių per dieną. Jos turėjo pagerinti kraujotaką ir išauginti mažąjį. O, sulaukus 32 savaičių, rekomendavo atlikti Cezario operaciją.

Laikas ėjo. Buvau lyg įskilęs kiaušinis. Pavojinga buvo keliauti, vaikščioti. Tai buvo periodas, kada kas dieną kalbėjausi su vaikais pilve ir maldavau dar vieną dieną paaugti.

Buvau lyg įskilęs kiaušinis. Pavojinga buvo keliauti, vaikščioti. Tai buvo periodas, kada kas dieną kalbėjausi su vaikais pilve ir maldavau dar vieną dieną paaugti.

Ėjo savaitė, dvi, trys. Mažasis su kiekviena savaite paaugdavo proporcingai. Jam nebuvo lengva. Bet supratau, kad tai vaikas, kuris labai nori gyventi. Per visą laukimo periodą iki tos dienos, kol buvo atliktas Cezario pjūvis, ruošiausi morališkai. Ruošiau ir artimus žmones. Bandžiau suvokti, kaip atrodo vaikas, sveriantis 450 gramų. O kaip 600 gramų...

Su kiekvienu gramu vis labiau artėjom prie tikslo išgelbėti abu vaikus. Aš žinojau, kad vaikai gims anksčiau. Klausimas tik, kiek  jie bus neišsnešioti, kokios problemos jų laukia. Ir kiek ilgai reiks juos auginti skyriuje, prižiūrint medikams ir pajungtus prie aparatų.

Savaitė iki tos dienos, kai prasidėjo kraujavimas, mane aplankė vėl nuojauta. Jaučiau nerimą. Ir kad nėštumo pabaiga jau artėja. Kad būtina subrandinti vaikams plaučius...

Skubi operacija ir tuštuma įsčiose

Ačiū tam balsui, kuris mane paskatino rūpintis vaikų plaučių branda. „Turėsi per dvi minutes atsidurti ligoninėje“, – perspėjo profesorius. Prasidėjus kraujavimui, į ligoninę lėkėm žaibu, bet be jokio streso ar baimės. Medikai sakė, kad pirmiausia gelbės mano gyvybę. Tai buvo itin skubi operacija.

123 RF.com nuotr./Inkubatorius
123 RF.com nuotr./Inkubatorius

Turbūt vienas blogiausių jausmų po atliktos operacijos buvo ne skausmas, šaltis, baimė o TUŠTUMA. Nėra besispardančios gyvybės tavyje.

Bet viduje jutau ramybę. Dabar prasidės kitas etapas. Ilgas ir sunkus darbas. Turbūt vienas blogiausių jausmų po atliktos operacijos buvo ne skausmas, šaltis, baimė o TUŠTUMA. Nėra besispardančios gyvybės tavyje. Suvoki, kad ji kažkur kitame ligoninės korpuse kovoja, o tu nieko negali padaryti. Esi toks bejėgis žmogelis. Galvoji, kad tik kuo greičiau atsikeltum, sustiprėtum ir galėtum savo vaikams padėti sveikti.

Mano vaikai gimė 28 savaičių. Šiek tiek daugiau, nei šešių mėnesių. Mažasis svėrė 800 g, o didysis – 1270 g.

„Šiandieną būklė vis dar kritinė. Jūsų vaikus turime perkelti į kitą pastatą, nes reikalinga kita aparatūra. Ar jie gyvens, dar neaišku“, – sakė medikai. Po trijų dienų pasiprašiau, kad išleistų namo. Pirmiausiai nuvykau pamatyti savo mažylių. Nors jie buvo kitame pastate, šita kelionė atrodė pati ilgiausia.

Nekantravau, bet skubėti neišėjo. Mačiau lydinčius sesučių žvilgnius ir susižavėjimą  akimirka, kai mama pirmą kartą pamatys savo mažylius.

Dvi kruopos

Manęs neištiko šokas, kai pamačiau kokie jie maži. Nesutrikau net ir tada, kada mačiau jų rankytes, ne didesnes už mano vieną pirštą, apkarstytas daugybe laidų. Aplink prikabinta daugybė švirkštų, pypsinčių aparatų. Ir tas gležnas nejudantis kūnelis. Jaučiau begalinį džiaugsmą, matydama juos. Ir kad mes jau kartu! Aš didžiavausi: nes jie ištvėrė ir norėjo gimti.

Tuo metu sunkiausia buvo visuomenės nesupratingumas. Ėmė pyktis, klausant sveikinimų pabaigus nėštumą. Ėmė pyktis, sakant ačiū už tuos sveikinimus. Ėmė pyktis, kad visuomenė nesuvokia, koks vaikas yra gimęs 28 savaitę... Džiaugtis dar buvo anksti.

Blogiausia diena gyvenime

Mažasis silpo. Medikai sakė: „Gal kraujo užkrėtimas, gal meningitas. Bet jis per silpnas, kad tiksliai išsiaiškintumėme. Ir laiko jau nebėra. Neaišku, ar ištvers parą“.

Tai buvo sunkiausia para mano gyvenime. Mažasis ištvėrė parą. Ir kitą. Ir dar kitą... Jis sveiko neįtikėtinai greitai. Gyvenimas buvo toks intensyvus, kad nespėjom pajusti, kaip slenka dienos. Atsikeli ryte, leki į ligoninę, paduodi pieną, pasimeldi prie inkubatoriaus, ir vėl leki namo. Vakare tas pats. Ir taip tris savaites. Kol vieną dieną išgirdom: ryt keliam į skyrių.

Naujas etapas: adatos, sutrikęs kvėpavimas ir iššūkis valgyti iš buteliuko

Vėl naujas etapas. Jie dar tokie maži. Kaip rūpintis vaiku, kuris sveria mažiau, nei cukraus maišelis. Skyriuje praleidome pusantro mėnesio. Tai buvo patirtis, kurios pamiršti nepavyks niekada. Niekada nepamirši, kaip vaiką ištinka apnėja (miego sutrikimas, kai nutrūksta kvėpavimas) ir turi sukelti jam skausmą, kad pabustų ir imtų kvėpuoti. Nepamirši, kaip jis graudžiai verkė, badomas adatų, kaip springo, mokydamasis valgyti iš buteliuko.

Niekada nepamirši, kaip vaiką ištinka apnėja ir turi sukelti jam skausmą, kad pabustų ir imtų kvėpuoti.

Tačiau nepamirši ir to, kaip jis su kiekviena diena priaugdavo po dešimt gramų ir taip be galo džiugino. Nepamirši jausmo, kai vaikas, perkeliamas į lovytę, kai atjungiami aparatai, kai gali bet kada priglausti jį. To tiesiog neįmanoma pamiršti... Ir nesakau, kaip viskas mums blogai ir kokie didvyriai esame. Per pusantro mėnesio susipažinau su daugybe mamų. Išgirdau daugybę neišnešiotų vaikų istorijų. Todėl sakau, kad mano vaikai ištvėrė daug. Bet ne tiek daug, kiek kai kuriems dabartiniams mūsų draugams teko ištverti.

Kol nesusiduriame su tokia situacija mes nesuvokiame, kad tokie mažučiai, taip norintys gyventi, vos gimę praktiškai visi iki vieno pasigauna infekcijas, kraujo užkrėtimus. Vos gimę ištveria operacijas: galvos, pilvo, akių. Kai kuriems tenka net po kelias iš jų.

Per tokią savo patirtį suvokiau, kaip reikalinga pagalba tėvams, kuriuos ištinka šitoks išbandymas. Laikas neišnešiotukų skyriuje lyg sustoja. Emocijos šokinėja nuo džiugesio iki nerimo, nuo juoko iki ašarų. Kiekviena mama stengsis padėti kitai mamai. Paguosti, kai sužino liūdną žinią ir pasidžiaugti kartu, kai išgirsta kažką džiuginančio. Tai tampa gyvenimu tam tikroje šeimoje. Ir, kaip keistai dabar beskambėtų, šitos patirties neiškeisčiau į nieką kita... 

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt