Labutis labutis ir dar sykį – labutis!
Esu antinėlis. Šį laiškelį Jums rašau norėdamas papasakoti apie vieną svarbų įvykį. Taigi, praėjusią savaitę nutiko man bėda – beskraidydamas prie žilagalvio Nemuno ir beieškodamas sau pačiutės, susižalojau sparnelį netyčiom. Skridau skridau, jėgų pritrūkau ir nutūpiau ant žolytės kažkokioje man nepažįstamoje vietoje. Naktį buvo labai baisu, jau galvojau, kad gyvas plunksnų neišnešiu. Išaušo rytas. Aplink pasigirdo linksmi vaikų balsai. (Pasirodo, Veršvų pradinės mokyklos kiemelyje esu.). Visi skuba į mokyklą, nenori pavėluoti. Prasidėjo pamokos. Betupėdamas pajutau kažkieno žvilgsnį – ogi kažkokia mergytė pro langą į mane žiūri. Gerai, kad buvo labai atidi – papasakojo apie mane savo mokytojoms. Kurios mane sugavo ir atsinešė į pirmokų klasę. Man tai iš pradžių labai nepatiko – bandžiau išsivaduoti, bet nepavyko. O apšilęs ir nurimęs supratau, kad į geras rankas pakliuvau.
Buvo taip linksma... Susirinko daug vaikų. Visi mane užjautė ir norėjo paliesti, davė atsigerti ir fotografavo kaip tikrą didvyrį. Atvažiavo teta iš gyvūnų globos draugijos „Nuaras“ ir nuvežė mane pas gydytojus.
Dabar, kai jau pasveikęs sugrįžau prie Nemuno ir ramiai viską apgalvojau, norėčiau nuoširdžiai padėkoti 1a klasės mokinei Vakarei Gadgaudaitei, mokytojai Vidai ir visiems Veršvų vidurinės mokyklos pradinukams už mano išgelbėjimą. Aš jau skraidau, turiu draugę antytę, sulauksime ir gražių mažylių. O tada būtinai jus aplankysime. Iki greito susitikimo!
Jūsų antinėlis
