Jau kelias savaites viešoje erdvėje stebiu didelių ir mažų aludarių pastangas apginti ar, priešingai, paneigti sąvokas „gyvas alus" ir „šviežias alus". Geros čia sumaišties įnešė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, informavę tautą, kad mažieji aludariai klaidina vartotojus etiketėse alų apibūdindami kitaip, nei didieji. Įrašydami žodžius, ne „šviesusis", „tamsusis", „stiprusis", o „gyvas" ar „šviežias". Ar iš tikrųjų tos sąvokos jau tokios klaidinančios? Lažinuosi iš alaus bokalo, jog vargu.
Visi kuo puikiausiai žinome, kad gyvas alus - tai nepasterizuotas ir nefiltruotas. O koks alus yra šviežias? Atsakymas paprastas - neseniai išvirtas. Ir jokiu būdu ne tas, kuris parduotuvių lentynose stovi mėnesių mėnesius. Kita vertus, ir ko jam ten nestovėti, kai jo galiojimo terminas dar nepasibaigęs. Paprastas žmogus „gyvą" ir „šviežią" alų apibūdintų štai taip. Tuo tarpu protingosios ir kompetentingosios mūsų tarnybos mojuoja dabartiniu lietuvių kalbos žodynu ir aiškina, jog žodžiai „gyvas" ir „šviežias" tarp savo reikšmių turi sąvokas „gydomas", „sveikas", todėl minėtus žodžius vartojantys aludariai iš esmės nusižengia alkoholio kontrolės įstatymui.
Skaičiau tokius išvedžiojimus ir, tiesą pasakius, nežinojau, juoktis man iš pastarųjų ar įsižeisti, jog minėtų tarnybų atstovai mus, vartotojus laiko kvailiais. Net ir vaikai žino, jog alkoholis kenkia sveikatai. Panašaus pobūdžio užrašas puikuojasi ant visų alkoholį reklamuojančių plakatų, stendų, reklaminiuose filmukuose. Tad kokio velnio sąvokas „gyvas alus" ir „šviežias alus" aiškinti būtent taip, kaip pirminės šių žodžių reikšmės yra „turintis gyvybę", „gyvenantis" ir „ką tik gautas ar pagamintas", „naujas"?
Jei atvirai, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog žmonės parduotuvėse masiškai ieško natūralių, ekologiškų, šviežių produktų - tokių, kurie pasižymi tikru aromatu ir skoniu. Kiekvienas iš mūsų žinome, kaip kvepia ir koks jausmas apima gomurį, kandant šviežios ir sužiedėjusios duonos riekes, šakute smeigiant gabaliuką šviežios ir pašvinkusios mėsos. Aš kaip alaus mėgėjas tvirtinu, jog kuo lengviausiai galima atskirti neseniai išvirtą alų nuo to, kuris parduotuvių lentynose stovėjo pusmetį ar net dar ilgiau.
Manęs netenkina „paskutinės dienos" produktai. Visada ieškau ir perku tik šviežią maistą ir gėrimus. Mano galva, nepakanka žinoti produkto galiojimo datą, nes galutinį galiojimo terminą gamintojai paprastai nustato, planuodami, kad produktas bus laikomas geriausiomis sąlygomis - pavyzdžiui, šaldytuve. Tačiau dažnai nutinka, jog produktas prieš ten patekdamas „išbando" ir kitokių aplinkos sąlygų. O tai vienareikšmiškai turi įtakos jo skoniui, aromatui, išvaizdai. Jei negeriu surūgusio pieno, kodėl turėčiau gerti išsivadėjusį, nebeputojantį alų? Juk jo net skonis visiškai kitoks. Rinkdamasis alų visada stengiuosi pasižiūrėti į etiketę, kiek šis dar galioja. Kiek žinau, lietuviškas alus galioja maždaug pusmetį. Jei matau, jog iki alaus galiojimo pabaigos likę vos mėnuo, ar du - tokį dedu į šoną. Ieškau šviežesnio. Nevilioja net gamintojų sumanytos akcijos - iš serijos „Už besibaigiantį galioti alų mokėk keliasdešimt centų pigiau". Kam gerti birzgalą, jei galiu nusipirkti normalaus?
Alus - yra natūralaus rūgimo produktas, tad ilgai stovėdamas parduotuvių lentynose tampa kitokiu: vadėjasi, prarūgsta. Nepatingėjau panaršyti internete ir sužinojau, ir kas gi tam alui nutinka. O gi prasideda oksidacija - ją po gėrimo išpilstymo į butelius sukelia į pastaruosius patekęs deguonis. Tai atsitinka maždaug po dviejų mėnesių. Štai jums ir atsakymas, kada alus praranda šviežumą.
Bet argi tai argumentas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai bei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui? Šaunu, kad jie gerbia lietuvių kalbą, antraip nevartytų Dabartinio lietuvių kalbos žodyno. Tačiau man tuos pareigūnus norėtųsi bent trumpam sugrąžinti į gamtos mokslų pamokas, kuomet chemikai, biologai ir fizikai akivaizdžiai pademonstruotų, kiek, kokiomis sąlygomis konkretus maisto produktas išlieka šviežias.
