Šiandien daugelyje bulvarinės spaudos puslapių mirgėte mirga apgirtusių, ar kažkaip kitaip įdomiai apsvaigusių žinomų žmonių paveikslėliai, viešinama vaizdo medžiaga. Kaip ir visada tai sukelia didžiules lavinas įvairiausių teorijų, aiškinimo, pamokymų, specialistų nuomonių ir t.t. Visiems iškyla klausimai: ar tai blogai, ar tai gerai? Vėl skyla visuomenė į dvi didžiules barikadas, prie kurių stovi neutralūs žiūrovai su alaus buteliais ir traškučių pakeliais. Jiems patinka kautynės, kuriose pliekiamasi: ar tas alkoholis yra priešas, ar jis vis dėl to draugas?
Žmogus be dilemų negali gyventi, tačiau dilemos kurias žmonija sprendžia dažnai yra pasikartojančios. Jos išsprendžiamos vienu laiku, vienaip, kitu laiku surandamas kitas būdas jas spręsti. Taigi čia visai kaip istorijos mokslas, kuris daugelio nuomone, sukasi spirale ir taip mūsų istorija linkusi kartotis. Gal šis atvejis tai ir patvirtintų, nes juk turėjo mūsų tauta tų problemų su alkoholiu nemažai. 1831 m. įvyksta Lietuvos–Lenkijos sukilimas prieš carinę Rusiją. Pirmajam sukilimui nepavykus ir prasidėjus kultūriniam genocidui, daugelis atranda „nuostabiausią“ užsiėmimą – rusišką degtinę, kuri kaip koks vaistas padeda išgyventi visas užklupusias negandas. O šios problemos sprendimo būdą atranda mums puikiai pažįstamas Motiejus Valančius įkurdamas blaivininkų sąjūdį, kuris į protą atvedė nemažai žmonių ir jau 1863–1864 m. įvyksta tam tikra prasme savarankiškas Lietuvos sukilimas. Jo pasekmes mes puikiai žinome: uždraudžiama lietuviška spauda, žmonės dar labiau pamilsta rusiška degtinę ir t.t. Čia sprendimu tampa kontrabandinė spauda iš Ragainės, kuri puikiai žadino lietuviška sąmonę ir ją blaivino nuo rusiškos degtinės. Šios istorijos dalelę neseniai įamžino ir režisierius Jonas Trukanas „Kino pavasaryje“ pristatytame filme „Knygnešys“. Tačiau tai ne vienintelis darbas, kuris įamžina šiuo laikus. Jų yra kur kas daugiau ir tai jau pamena senosios kartos atstovai.
Pagaliau nepriklausomybė, pagaliau laisvės gurkšniai. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams mes vėl bandome kovoti už laisvę visomis pastangomis, tačiau ir vėl mes bejėgiai, šįkart jau prieš sovietinės Rusijos galią. Ateina sovietiniai laikai, ateina ir degtinė. Kuriami kolūkiai, statomi vadinamieji „alytnamiai“, tauta ir vėl puikiai atranda amžiną ir puikiai pažįstamą degtinės skonį. Tautos pasinėrimas į ugninį vandenį ima varyti į neviltį Lietuvos šviesuolius ir tik atsilaisvėjusiai sovietų sąjungos cenzūrai, visi imasi rašytiniu žodžiu mokyti tautą, senųjų autoritetų šešėlyje, tačiau naujais metodais. Romualdas Granauskas („Gyvenimas po Klevu“, „Duonos valgytojai“, „Jaučio aukojimas“ ir kt.) vienas iš daugelio to meto amžininkų. Kaip Leninas sakė, kad kinas vienas iš įtakingiausių priemonių ideologijoje, tai jis tarnavo ir mūsų tautiškumo prikėlimui ir daugelis pamename filmus tokius kaip: „Tadas Blinda“, „Niekas nenorėjo mirti“ ir daugelį kitų, kurie ne vienam kurstė lietuviškumo jausmą ir po truputį tolino nuo degtinės. Pamažu ir jaunoji karta tolo nuo senovės autoritetų, kurie nebeatrodė patrauklūs ir labiau klimpo į „Amerikietišką svajonę“. Taip įtraukdami visiškai naujai ir naująją kartą į pabudimą ir atgimimą. Tačiau tai jau nutolsta nuo pagrindinės minties, kurią čia aptariame.
Ir vėl nepriklausomybė su džiaugsminga pradžia, kam su sakralinėmis giesmėmis, o kam su „roko maršais“. Džiaugsminga mes tauta, tačiau galiausiai šventė be alkoholio visai ne šventė. Juk mūsų senoliai specialiai šventėms alutį taisydavo, juk Boriso Dauguviečio spektaklyje „Žaldokynėje“ akivaizdžiai tai parodoma ir Rumšiškių muziejuje jums apie tai papasakos. Užšventėm. Kažkokie svarbūs reikalai tarp prablaivėjimo akimirkų buvo sprendžiami ir vėl žiūrėk šventės, nieko taip ir nenuveikėm. Juk šventė, vyrai, koks gali būti dar darbas. Apgraibomis, rimtu, kaip ir priklauso, veidu, kaip išmokė socialistinis pasaulis, imitavome darbą. Tačiau netikėtai buvo pradėta galvoti apie darbų rezultatus ir komisijos kažkokios įdomios susikūrė. Įdomybių, įdomybės brangioje Tėvynėje ėmėsi darytis. Blaivinosi tauta ir vėl matydama prošvaistes susikurti naujus gražius gyvenimus, ėjo ir darė. Šiandien turime ir S.Povilaitį, J.Erlicką ir kitus, kuriems pasisekė ir atsikėlė.
Taigi šiandien gražios dienos ir gražūs laikai, auga naujoji karta, į kurią dedama tiek vilčių ir tiek lūkesčių. Tačiau tik viena problema – visi protingi pabėgo, o kas liko ir vėl atranda alkoholį. Visi pradeda užsiimti demagogijom, eilinėm demagogijom. Visur jų pilna ir visi linkę žinoti geriau už visus. Pradedant nuo kaimo bobučių iki rimtų specialistų ir Seimo narių, kurių bandymas užsiimti eilinėm įstatyminėm demagogijomis yra ne tik bevertis, bet jau ir graudžiai juokingas. Nes jie irgi likę Lietuvoje ir taip juk mėgsta alkoholį. Taigi pradedama kita strategija, parsivežama iš kelionių ir visokių nuostabių šiltų kraštų, kaip žmonės ten moka saikingai vartoti alkoholį. Bandoma diegti ir šią „antivirusinę programą“. Efektyvumas mažas, tačiau kažkoks yra. Tačiau tai negelbsti. Bet juk aukščiau puikiai aptarta kada eilinis lietuvis užsisako „Alkoholines SPA procedūras“.
Visi keliai veda į socialinį gyvenimą. Kai lietuviui sunku jis išgeria, atsilaisvina, pameta rūpesčius. Vaistai nuostabūs ir kažkiek natūralūs, kaip ir visi turi šalutinį poveikį, tačiau kiekvienas vaistas juk turi šalutinį poveikį. Užsienyje daugelio žmonių socialinis gyvenimas nėra juk toks blogas ir jie turi mažiau šių problemų. Todėl alkoholis jiems nėra atsipalaidavimo priemonė, nes jie puikiausiai turi už ką susikurti sau laisvalaikį, kuriame jie gali atsipalaiduoti. Mes irgi turime puikias sąlygas susikurti sau laisvalaikį už minimalią algą: eiti pažvejoti, ar pagrybauti, ar šiaip pasivaikščioti, bet problemos mūsų nepalieka, todėl visuose šiuose reikaluose mums reikalingas kaimynas Jonas su buteliu. Kaltinti valdžią čia sudėtinga, juk valstybę kuriame mes. Kiekvienas esame atsakingas už savo likimą. Juk Konstitucijos, kuri aprašo ir uždeda ribas mūsų gyvenime, teigia: „Minties, religijos ir sąžinės laisvė nedraudžiama“. Taigi kiekvienas pasirenkame, kaip spręsti savo problemas. Kadangi renkamės kaip spręsti savo problemas, sprendžiame taip, kaip jau žinome. Taigi mes viską žinome būtent iš savo gyvenimiškos patirties, kurią užtarnaujame tik socialinėje visuomenėje. Kadangi tai gauname iš visuomenės ir jei šioje visuomenėje liko tie, kurie problemas glaisto ir gludina alkoholiu, tai viskas aišku, kaip mes spręsime savas problemas.
Kaltinti ir ieškoti priežasčių kodėl taip yra, labai sudėtinga. Todėl pačioje pradžioje iškeltas klausimas: alkoholis – priešas ar draugas? Lieka atviras ir į jį atsakyti gali tik kiekvienas iš mūsų atskirai. Nes juk kiekvienam buvo duota laisvė rinktis, kiekvienas turime būti atsakingi už savo rezultatus, kokius juos bepasiekėme. Jei kitas žmogus reikalauja iš mūsų rezultatų, tai nereiškia, kad jis kažkoks blogas žmogus, tačiau jis reikalauja natūralaus dalyko atsakymo į klausimą: ką tu čia veiki? Tik abstraktūs rezultatai mus gali įprasminti. Jei tu gyvenime siekei tik vieno, t.y. pamiršti problemas, tai tavo rezultatas: atžalos, taip pat atkartos šią gyvenimišką patirtį, arba matydamos didesnį horizontą, jos ras kitą kelią, keis kryptį. Kai „didysis kunigaikštis Vilgaudas“ arba kitiems žinomas kaip Stasys Urniežius apsvaigęs rėkia: „Lietuva yra sąžinė“, tai nėra kažkoks juokas. Nes mes juk iš Lietuvos ir imame jos pagrindus.
Kažkada Darvinas didžiai paskelbęs, kad mes iš beždžionės išsitiesėm į žmones, o šiandien gaila žiūrėti kaip vėl linkstame į beždžiones, kurių instinktas yra vienas: išgyventi. Tokių juk nemažai, jie sulinkę nuo sunkaus darbo, o gal šiaip nuo kažko, dūlina gatve rankas išskėtę į šalis. Apsirengę pigiausia apranga – sportiniais kostiumais, jie ieško kaip prasimanyti pinigų ir galvoja apie savaitgalius „Alkoholio SPA procedūrose“. Juk tai geriausias poilsis už prieinamą kainą. Teisingi J.Erlicko ištarti žodžiai, kad anksčiau bent buvo autoritetai kažkokie, kurie greitai įvesdavo tvarką, o šiandien nebėra tokių, tai visi visokias nesąmones rašinėja.
Todėl galiu drąsiai teigti, kad šiandien rašliavinėm demagogijom neišgydysi Lietuvos nuo jos problemų, nes ir dar vienas dalykas prisideda, kad ne visi ir skaityti moka, ne visi ir knygą gali įsigyti, juk svarbiau išgyventi ir išlikti. Tačiau kiekvienas juk galime kažką kurti ir nekaltinkime kitų kuriems pasisekė jau sukurti, o mokykimės iš jų ir iš vienas kito, gal atrasime kelius, kuriuose ir mums alkoholis nebus nei draugas, nei priešas, o tik šiaip gėrimas, kaip ir daugelis kitų padėtų prekybos centro lentynose.
HI SIC nuotr.
