Karas mus gąsdina? O jei tiksliau, tai karas turėtų mus gąsdinti, bet taip nėra. Smurtas kažkaip tapo tokiu kasdienišku dalyku, kad jis nebegąsdina, kaip skaudus reiškinys, kurį nelaimingam vis tenka patirti.
Patys kariniai veiksmai tapo tiesiog politiniu reiškiniu kažkam įrodyti, tačiau aš kalbu apie kitokį karą. Kalbu apie kasdienį smurtą, su kuriuo susiduriame kiekvienas ir kasdien.
Galima rasti svarių įrodymų, kad kažkur evoliucijos raidoje žmonija pasuko klaidingu keliu. Atrodo, kad vietoj senais laikais taip reikšminamo „žengimo priekin“ pradėjome regresuoti. Šiais laikais žmonės vis labiau sureikšmina savo pirminius instinktus. Pirmiausia – lytinius. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug „muzikos grupių ir atlikėjų“, kurios pavergia žmones ne gebėjimu sukurti kažką neįtikėtinai gražaus, bet savo pusiau nuogais kūnais ir perdėtai didelėmis krūtinėmis? Juk visi suprantame, kad „Olialia pupytės“ įžymios tikrai ne dėl savo išskirtinių matematinių gebėjimų. Įsijungi greitą „beat'ą“ ir tiesiog purtaisi, o po to pažįstamiems pasakoji, kaip tau buvo gera.
Žinoma, tai paprasta, bet anksčiau mus nuo beždžionių tai ir skirdavo – žmogus sugebėjo mąstyti ne tik apie tai, ko jam reikia būtent šiuo momentu. Nuėję į bet kurį klubą pamatysime, kad nedaug žmonės ir tepasikeitė nuo primatų, per kelis tūkstančius metų – kaip šoko ratuku pagal būgno ritmą, taip ir tebešoka.
Jaunimas į klubus vaikšto dėl dviejų dalykų: atsipalaiduoti, tai yra pasipurtyti klausant naujausių klasikinių dainų perdirbinių, ir pasitrinti į kitos lyties atstovus, galbūt net susirasti vakarui porą. Čia viskas būtų tvarkoje, jeigu dažnas dalyvis sugebėtų po to viską pergalvoti ir pamąstyti ne tik apie „būtent dabar“, bet ir žvilgtelti į ateitį, ko, manau, žmonėms vis labiau trūksta.
Pirminiai žmogaus instinktai yra šie: gynybiniai, lytiniai, tėvystės ir motinystės, mitybos, orientaciniai ir tiriamieji. Ir nors manoma, kad esminis požymis, skiriantis žmogų nuo gyvūnų, yra abstraktus mąstymas, nuo pirminių instinktų pabėgti vis dėlto neišeis. Lytiniai instinktai žmogų pavergia iš esmės. Kaip sako žinomas posakis „sex sells“, kurį tiksliai verčiant turbūt gautume „seksas parsiduoda“. Dėl to negalime pykti, bet nesunku pamatyti, kad mūsų laikais vis labiau peržengiamos ribos, kurių eilinis pilietis prieš 50, 40 ar net prieš 20 metų net nebūtų drįsęs paminėti.
Anksčiau dėl griežtų moralės normų žmonės būdavo kažkaip apsiriboję, tačiau tai veikdavo. Noriu pasakyti, kad mažiau laiko buvo skiriama seksualinėms fantazijoms apie merginas iš populiaros muzikos grupės ir daugiau laiko skiriama kažkokiam darbui ar paprasčiausiam filosofiniam pamąstymui, kuris kiekvienam žmogui taip reikalingas. Nežinau, kur laikui bėgant tai dingo, bet paklauskime savęs, kokius skirtumus tarp beždžionės ir žmogaus galime įžvelgti, jeigu elgiamės lygiai taip pat ir pastatome savo pirminius instinktus prieš žmogišką logiką.
Kas per daug – tas nesveika, sako dar vienas žymus posakis. Taip ir su tuo mano minimu instinktų pastatymu prieš socialinias pareigas ar paprasčiausią racionalų suvokimą. Būtų viskas gerai, bet žinome, kad gyvūnai pavojingiausi kitiems tada, kai jie rujoja. Taip ir su žmogumi. Ko vedami visi prievartautojai ar tie patys pedofilai nusikalsta? Jiems vadovauja tik viena – troškimas pasitenkinti lytiškai negalvojant apie pasėkmes. Kaip pasėkmes norėčiau paminėti ne fizinius sužeidimus ar tai, kad nusikaltėlis bus „pasodintas“, bet apie psichologinę žalą aukai. Dažnai išprievartautos merginos niekada neatsigauna ir bijo bet kada atnaujinti savo lytinį aktyvumą, o kitos net visai išsikrausto iš proto.
Vis dėlto, yra dar pavojingesnis instinktas, kurį suvaldyti žmogui sekasi vis sunkiau. Grįžtame prie karo, o tiksliau smurto. Raumenys ir jėga mums duota savigynai. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau smurto galime pastebėti savo gyvenimuose.
Švietimo sistema vis mažiau varginasi auklėdama jaunuomenę. Mes gyvename liberaliais laikais, kur labiau už viską vertinamos žmogaus teisės. Juk dabar kiekvienas yra individualybė ir sugeba nuspręsti už save. Ir kiekvienas nepilnametis mano, kad gali visiems vadovauti, nes yra kažkuo pranašesnis. Vis dažniau spaudoje matome pranešimus, kaip paaugliai sumuša savo tėvus ar visiškai nepažįstamus praeivius. Žmogau, ar tikrai tau tavo tėvai yra tik gimdytojai? Jeigu taip, tau derėtų gyventi su žvėrimis. Jie elgiasi taip pat – subrendę ir palikę namus į savo tėvus reaguoja tiesiog kaip į dar vieną eilinį žvėrį. Ar supranti, kad esi geresnis negu laukiniai gyvūnai?
Visada galvojau, kad žmonės galiausiai nustojo spręsti ginčus smurtu ir pradėjo daugiau diskutuoti. Deja, man augant, ši iliuzija vis labiau tirpo. Nekalbu apie karą, nes tai tapo politiniu pareiškimu ir nežinia kokios didybės įrodymu. Kalbu apie smurtą iš idėjos. Paauglių smurtas vis labiau plinta ir dėl visiškai nesuvokiamos priežasties aplinkiniai tiesiog abejingi tam. To nereikia bijoti. Reikia atsiminti, kad tie smurtautojai tikriausiai turi daug daugiau baimių už savo aukas. Jėgos rodymas yra tik apsauga, nes jei smurtautojas praras ir galios įvaizdį, ką jis tada beturės?
Nesitikiu, kad žmonės pradės slėpti savo instinktus, nes visų pirma – tai neįmanoma. Nesitikiu ir to, kad tie smurtautojai perskaitys mano žodžius. Tačiau tikiuosi, kad tu, tas kuris perskaitei, skirsi bent kelias minutes savo dėmesio ir paklausi savęs, kur mus gali nuvesti tokia degradacija. Žmogau, būk žmogumi...
Teksto autorius: Žilvinas Šiaulys
