Šis rašinys turėjo tapti keliais piktais komentarais, bet mano ego nusprendė, kad taip būtų sulaukta per mažai garbės... Taigi žiūrim, ką turim.
Sėdi sau ramus, ką tik pasidaręs stiprios kavos, apžvelgi feflio, betos, bebalsio, 15 valandų ir kt. pasaulio ir Lietuvos naujienas (kas susiraukšlėjo, kas „nėščias“ ir t.t.) ir tik žiū... jauti, kaip išmuša raudonos dėmės, akys iš pykčio aptemsta, o galvoje pasigirsta aižus cypimas: kas per …??!!!!!!
Pradėkime nuo antraštės: „Nuomonė. Gyvenimas geresnis dabar ar anksčiau?“ – koks dar anksčiau? Kai manęs nebuvo? Tai koks dar „geresnis“, jei be manęs? Be manęs nėra nieko, o jei ir yra, tai tik blogesnis... – tarė ji susigraudinusi.
Toliau... „Mūsų širdyse atgimė patriotiškumas, prisiminimai, gailestis. Bet ar pastebėjote, kad kuo toliau, tuo mažiau žmonių susirenka prie televizijos bokšto, jaunimas vis mažiau pagalvoja apie praeitį.“
Hm, kiek suprantu, pagalvoti ir atgimti – du skirtingi dalykai. Galvoti galima įvairiai, o šio veiksmo dažnis priklauso nuo kiekvieno asmeninio poreikio. Prisiminimai gali atgimti tada, kai jų apskritai buvo. Jei nebuvo tavęs paties, tai kaip gali atgimti prisiminimai? Arba kuo čia dėtas jaunimas?
„Tik praradęs supranti, ką turėjai.“ Taip, arba žiūrėdamas iš metų perspektyvos gali blaiviau, teisuoliškiau įvertinti, kas buvo, arba pradedi idealizuoti tai, kas buvo seniai, nes tai susiję su prabėgusiais metais = jaunyste. Suprask, labai smagus laikotarpis (ech, tie spuogai, širdį plėšantis nerimas: „Kur stoti? Kur eiti?“, o kur dar dvikova „aš“ prieš neteisybę!) ar bent jau ne gyvenimo ruduo, grasinantis lėtu užgęsimu, raukšlėmis ir vinimis karste…„Nors tuo metu žmogus gyveno priespaudoje ir tikėjosi, kad išauš geresnė diena.“ Tai visada tikisi, tokia žmogaus prigimtis: tikėtis.
„Vis dėlto paprastiems žmonėms prie Brežnevo neblogai gyvenosi. Visi turėjo darbus, buvo nebrangus pragyvenimas.“ Dar geriau gyvenosi „draugams“ ir „partiniams“.
„Susirgęs žmogus ligoninėje būdavo gydomas neribotą laiką, kol pasitaisys jo sveikata, ne taip kaip dabar po 12 dienų iš ligoninių išvejami net sunkiausi ligoniai.“ Įtariu naujausios technologijos irgi pasiekdavo laiku, niekas netaupydavo, visiems visko užtekdavo, ligoninėje galėjai jaustis it sanatorijoje (gulėk, kiek nori!!!), rojus Žemėje!
„Visi vaikai lankė mokyklas, vasarą nemokamai galėjo atostogauti stovyklose.“ VISI vaikai? O kaip dabar – ne visi lanko? Ir tik prie Brežnevo nepraleidinėjo pamokų?
„Praktiškai nebuvo narkomanų, tokio kaip dabar nusikalstamumo, chuliganizmo, banditizmo, tikrai nebuvo taip baisu gyventi.“ Narkomanų gal ir nebuvo tiek, gal jų nebuvo ne tik SSRS tiek, kiek dabar, bet alkoholikų, manau, netrūko ir, tęsiant tradiciją, netrūksta. Dėl nusikalstamumo: kai nekalbi, neskelbi, tai jo ir „nėra“. Dar „nebuvo“ homoseksualų, sekso ir kitų dalykų.
„Nepalyginamos ir to meto valdžios žmonių pajamos ir privilegijos. Tuometiniai ponai negalėjo ir svajoti apie tokias privilegijas, kokias dabar turi „naujieji demokratai“. Nekalbant apie košmariškus korupcijos mastus nepriklausomoj Lietuvoj…“ Būtent tai, kas yra dabar tai tąsa to, kas buvo. Tradicijos, taip sakant. Žmonės juk liko tie patys.
„Žinoma, ne viskas buvo idealu, trūko kai kurių prekių.“ Kai kurių, pavyzdžiui, maisto.
„...bet paprastiems žmonėms gyventi buvo daug daug lengviau.“ Taip, atrodo, kad paprastiems lygu bukiems. Tokiems, kur galvoti patiems nereikia, nes yra kam spręsti už juos: kur eiti, ką dirbti ir ypač ką galvoti.
„Kaip grįžta mada, taip gali grįžti ir įvykiai iš praeities.“ Būtų puiku mokytis iš savo klaidų ir liautis tikėjusis dieviškosios manos iš dangaus, o imti tikėtis iš savęs, kad bus pajudintas bent pirštas dėl savo pačių gerovės.
Na, va… Gyveni, kas nors pagąsdina, tada nusiramini ir tik bac! Vėl dozė šoko:
„Nuomonė: demokratija ar komunizmas?“ Nesupratau? Demokratija ir komunizmas? Gal turėta galvoj demokratiją ir totalitarizmą?
Na, pirmosios pastraipos užliūliuoja, mintys apie „Mistinį Kažką“ net verčia isteriškai linksėti: „taip, taip, taigi būtent!“, bet tada vėl nusivili...
„Kad socialistinė santvarka ilgai egzistuoti negali, įrodo begalė pavyzdžių (šiuo metu komunistines valstybes galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais).“
Socialistinė ar komunistinė? Kad Marksą diskreditavo didieji totalitarai, man atrodo, kalbėti apie tai neverta, nepaisant to, jog tai – vis dar didelis tabu, net universitetuose, deja. Socializme yra daug gerų dalykų, kuriuos „pas save“ įgyvendino skandinavai. (Norvegijos pragyvenimo lygis yra 33 kartus didesnis negu Lietuvos.)
Nuo kada lygindami demokratiją su komunizmu, kriterijumi laikome „ilgaamžiškumą“? A, kiek Lietuvos valstybei metų? O kada įvykdyta pirmoji žmogžudystė? Ar pastaroji yra geresnė vien dėl to, kad kaip reiškinys gyvuoja ilgų ilgiausiai?
„99 iš 100 Lietuvą paliekančių žmonių taip pat nekeliauja į Kiniją ar Vietnamą, o vyksta į išsivysčiusias ir demokratijoje gerokai daugiau nei trečią dešimtį skaičiuojančias valstybes.“ Būtent. Jei jau burnotojai tokie nepatenkinti dabartimi, labai keista, kodėl nesusipakuojat turginių krepšių, tokių iš mėlynų ir juodų juostelių, ir nemaunat kur. Pirmyn į praeitį!
„O kad per ateinančius dvidešimt metų bus pasiekta keliskart daugiau nei iki šiol, galima garantuoti.“ Aš taip drąsiai negarantuočiau. Visai nenustebčiau, kad apskritai nieko neliks, jokios Lietuvos, ar liūdėti, ar verkti dėl to – irgi klausimas, nes ar yra savaiminių vertybių?
Atrodo, kad metams iš metų išsivysto koks nors paveldimas kentėjimo genas, panašus į „Stokholmo sindromą“. Nežinodami, ką veikti su „laisve“, ilgimės to, ko nežinom, verkiam, kad niekas neuja, atviru tekstu nenurodinėja, kad išnyko „kūjo ir priekalo“ pavidalo bizūnėlis. Smagu tik, jog nusivalius butaforines gedulingas a la patriotines ašaras, reikalai juda „dvejonių“ link, gal taip „netyčia“ įvyks „progresas“.
Nereikia nei idealizuoti, nei demonizuoti. Tik harmonija skatina harmoniją.
P.S. Šio rašinio autorė griežtai atsiriboja nuo savęs ir nuo to, ką komentuoja. Visa tai „pasirašė“ savaime, be asmeniškumų.
