Kaip sakyti, kad žmogus norėtų išgirsti? O gal paklausti savęs, kam reikalinga ir ar tai išgirsti bus kažkam vertinga? Kosminiu mastu naudingumas būtų ir pats kosminis, bet tam reikia septynių milijardų teigiamų iškrovų, kurios būtų nukreiptos tobulu gėriu spinduliuoti į visatą.
Per didelis kosmosas, todėl nesuprasdami jo, numojame ranka į „sąpaliojimus“, kurie atrodo nerealūs ir neapčiuopiami. Ar nesinori pagauti likimą už sprando? Pažaboti savo reikalingumu ir tai išnaudoti. Kuria linkme savo likimą kreiptum?
Ar žmogus tai išgirs, o jei ir išgirs, ar pabandys suprasti? Ir jeigu supras, ar kažkur nepaklaidins savęs, supratęs, jog kai kas visgi nepriklauso nuo mūsų, tai, jog turime prisitaikyti ir išnaudoti laiką, kuris per aplinkybes pasireiškia į mus.
Ar tikime atsitiktinumu? Ar atsitiktinai tavo akys seka šias raides ir vaizdiniai, fiksuojantys naują pažinimo sferą, ateina tau tik šiaip sau, užpildydami tuščią dešimties minučių laikotarpį?
Klausimai verčia mąstyti ir nustembame, kuomet iš karto neatrandame į klausimą atsakymo. Pasijuntame kvailai.
Mums neduota suprasti visko. Galim tai pasiekti, bet pasiekimo likimas užrašytas jau seniai.
Mes įgalūs žinoti tai, ką trokštame žinoti, ir nors mokslas atsakymų į klausimus nerastų, tikėdami tikrumu mes savo iškeltas hipotezes galime patvirtinti.
Kūnas ir Dvasia.
Fizinis ribotumas užspaudžia dvasinį absoliutą ir per instinktus sužadintas egoizmas atkreipia mus į patį save.
Asmenį veikia šeši dėsniai. Materiniai ir dvasiniai. Jutimai išdėstyti po tris, kurie atlieka viso žmogaus funkcijas priimant viską iš aplinkos, apdorojant per save ir išplėtoti atgal aplinkoje.
Dvasinis kūnas, apspręsdamas būsimo rezultato finišą, perduoda informaciją branduoliui, kuris išskaido per potyrius į likusias terpes. Trijų ir trijų sąveika duoda bendrą rezultatą, todėl kuris kūnas turės didesnę įtaką visam organizmui, ta linkme kūrinys ir persiduos.
Jeigu pirminis apvaisinimas minties įvyksta sėkmingai, realizacija pradeda automatišką darbą, įgaudamas reikalingą informaciją į pagrindinę veiklą. Sąlytis, nuo pirmenybę teikiančio taško, apčiuopiamas kaip du plius - keturi, keturi plius du, trys plius trys (čia sudėtingas procesas, todėl norint tai suprasti reikia įminti sfinkso mįslę, tik tuomet senojo gyvenimo mirtis suteikia atgimimą naujam) eiga išdėstyta veiksniais.
Mes juokiamės, kai kažkas pasako linksmą atsitikimą, susiraukiame valgydami citriną. Nesusimąstome ,dėl ko...
Čia palieku kiekvieno supratimui. Galite nusijuokti iš „paistalų“, kurie čia tauškiami ir praleidus tuščią, dešimties minučių laiko tarpą, grįžti prie kažko rimtesnio, kas pagerintų tavo tolimesnį evoliucionavimą. Galima tai užmiršti, galima visuomet ieškoti kažko toliau.
Svarbiausia suprasti, kas yra laimė man, ir kokie principai leidžia sau iškelti ją.
