Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuomonė. Kaip tapti dvasingu?

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dažnai dejuojama, kad nėra pinigų kultūrai ir dvasingumui puoselėti. Bet galima paklausti, ar bibliotekose knygos mokamos? Reporterė Marytė analizuoja dvasingumo sampratą ir jo ugdymo ypatumus.

Visuomenėje dvasingumas paprastai apibrėžiamas kaip gerosios charakterio savybės: sąžiningumas, užuojauta, empatija, nuoširdumas, švelnumas ir pan. Tai vidinio pasaulio grožis, nuo kurio dažnai priklauso tarpusavio bendravimo kokybė, savo vertės supratimas, požiūrio į tam tikrus dalykus išsakymas. Tai yra suformuoti visuomenės standartai ir normos, kaip mąstymo būdai apie gėrį ir blogį. Neaišku viena: jeigu tai yra suformuotos tradicinės lietuvio moralės taisyklės, tai kodėl vis dažniau sakoma, kad skursta žmogaus dvasia?

Atsakymo prisieitų ieškoti giliau nei visuomenės aktualios problemos, kurios provokuoja žmonių susvetimėjimą, nesugebėjimą išklausyti kitų, technologijų amžiaus įtaka ar pan. Visuomenė egzistuoja kaip objektyvi ir subjektyvi tikrovė. Individas negimsta visuomenės nariu, o juo laikui bėgant tampa. Taigi, vaikas gimsta šeimoje, kuri yra labai svarbi visuomenės grupė. Priimdamas šeimos normas ir susiklosčiusias kelių kartų tradicijas vaikas perima ir visuomenės dėsnius, tampa jos nariu. Kaip teigia pedagogė Vanda Aramavičiūtė, šeima padeda ne tik susiorientuoti vertybių pasaulyje, bet ir skatina jų laikytis. Per identifikaciją su tėvais, jų vaidmenų įsisavinimą vaikas viduje įgyja įspėjantį ir baudžiantį balsą – sąžinę. Įgijęs sąžinę, jis turi šią kontroliuojančią jėgą visada ir visur. Vadinasi, pirmojoje socializacijos pakopoje – šeimoje formuojamas dvasingumas.

Tarp daugelio charakterio bruožų, kurių ugdymas nuo vaikystės yra reikšmingas, sąžiningumui tenka išskirtinis vaidmuo. Tai dorinis atsakingumas už savo veiksmus ir poelgius. Sąžiningumas kaip charakterio savybė laikytinas kriterijumi, kuriuo remiantis vertinamas asmens dorumas ir dvasingumas. Kiekvienas žmogus suvokia, kad veidmainiavimas, klastingumas, šmeižimas, melagingas liudijimas, meilikavimas, pataikavimas ir panašūs elgesio normų pažeidimai trikdo normalius tarpusavio santykius. Nemalonu su tokiu žmogumi bendrauti, juo labiau jam patikėti paslaptis. Taigi, nepastebėjome, kad tapome svetimi: nematome skriaudžiamų, atstumtų, dažniau rūpinamės savo gerove. Pagaliau daromės pikti, kimbame prie žodžių, pilame šmeižtus, o ypač tuomet, kai tampame anonimais – atrodo, kad tik mes esame teisūs, tik su mumis blogai elgiamasi. Ar sąžiningas toks elgesys? Kad ir šiuo ekonomiškai sunkiu metu – stengiamasi surasti objektą, kurį būtų galima apkaltinti dėl to, kad nesiseka.

Kaip dažnai padejuojama, kad nėra pinigų kultūrai ir dvasingumui puoselėti. Tada galima paklausti, ar bibliotekose knygos mokamos? Tai jos pirmiausia yra pažinimo ir gėrio ugdymo šaltinis, turtingos kalbos vadovas. Nebrangiai tekainuoja ir bilietai į teatrą. Aš pati su savo mokiniais ir bendradarbiais žiūrime spektaklius Kauno muzikiniame ir dramos teatruose beveik kiekvieną mėnesį. Džiaugiamės, kad parsinešame po dalelę šviesos. Pagaliau yra labai nemažai visai nemokamų renginių – susitikimų su įžymiais žmonėmis, paskaitų, švenčių. Aš pati jų daugumą organizuoju, bet pastebėjau, kad yra mokinių, kurių nė varu nenuvarysi ten. Atsakymas vienas: neturiu laiko. O kas jo turi per daug? Laiką renkasi pats žmogus, jam duotos 24 valandos, taigi jo valioje išsidėstyti veiklą, kad ir kūnas būtų papenėtas ir pailsintas, ir dvasia.

Dvasinė kultūra yra tęstinė. Kaip ir menas, ji paremta intuicija, išgyvenimais, pajautimais, doroviniu jausmų pasauliu. Pasak profesoriaus Algirdo Gaižučio, kultūroje (nepaisant jos krizės požymių), kaip ir genetikoje reiškiasi stiprus paveldimumas. Ir todėl menas atlieka ypatingą vaidmenį jungdamas žmones. Čia būtent dvasinės vertybės ir idealai ima viršų, o ne merkantilūs grynai pragmatiški siekimai. Taip prabunda kūrybiškos prigimties žmogus, jo subtili jausena ir mąstysena. Emocijų, jausmų menas labiausiai susijęs su giliausiomis, jautriausiomis žmogaus emocijomis, skatinantis teigiamas, slopinantis neigiamas, skatintis pozityvias mintis, jausmus, susikaupimą, vaizduotę.

Nuo pat mažens pirmiausia šeimoje vaikai mokomi, jog meilė, gėris, tiesa yra didžioji šviesa, o melas, pyktis, žiaurumas neturi ateities. Jis visada pralaimi, nors ir ilgai veši. Būdamas jautrus savo artimiausiai aplinkai, vaikas įgis svarbiausias tautiškumo vertybes: meilę gimtinei ir motinos kalbai, dorumą, sąžiningumą, teisingumą. Dvasingumą, kaip ir patį žmogų, reikia auginti, o geriausios priemonės tam yra knyga, teatras, muzika, bendravimas. Pasak V.Aramavičiūtės, svarbiausios vertybės visada išlieka, nors ir klystame, jas paneigiame ir jų išsižadame. Tai dvasingumo pamatas.

Teksto autorė: Marytė Gustainienė

Nuotrauka: Andriaus Ufarto / BFL

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt