Nusikelkime į darbo dienos pavakarę prieš 15 metų. Per televizorių rodo verges izauras, verkiančius turtuolius ir nesibaigiančias santa barbaras. Prie durų išdidžiai stūkso trikampiais pieno pakeliais, stikliniais kefyro buteliais ir deficitinių bananų žievėmis perpildyta šiukšlių dėžė. Tėvai jau davė užduotį stebėti atvažiuojančią šiukšliavežę ir nepraleisti per visą kvartalą gergždžiančio pyyyp. Kartu su broliu jos maršrutą sekdavom nuo gretimų namų.
Pyyyp pyyyp pyyyp tris kartus, kaip kad prieš pabaigiant dainuoti ilgiausių metų sušunkama tris kart valio. Sustojus šiukšlių automobiliui, vienas ilgas pyyyyyyyyyyyp. Tada visi, palikę serialus ir verdamas vakarienes, galvotrūkčiais lėkdavo atsikratyti nereikalingo šiukšlinių turinio. Vieni prieš tai pasitaisydavo šukuoseną ar užsivilkdavo madingesnį treningą, kiti, svirduliuodami po algadienio, skubėdavo atlikti neporinių savaitės dienų misiją.
Lėkdavo žmonės išdegę akis, bet, vos atsikratę šiukšlių, kaip mat pasikeisdavo. Žiūrėk, vienas nusišypso. Kitas ieško kaimyno, kad galėtų užmegzti pokalbį apie vakaro laidas, darbus, orus, mašinas ar kaimynus... ir vėl darbus, orus, mašinas. Dar ilgai, išvažiavus šiukšliavežei, visi stoviniuodavo ir kalbėdavosi: kas grupelėmis, kas po du, kas tiesiog stebėdavo kalbančius ar žaidžiančius vaikus.
Ši neoficiali daugiabučio taryba būdavo šaukiama tirs kartus per savaitę. Pirmadienį kaimynus sutikdavai nešinus šampano buteliais, torto dėžėmis, keptos vištos kaulais ir kitais savaitgalio atributais. Kalbos sukdavosi apie penktadienio filmus, savaitgalio pramogas ir sunkų įsivažiavimą į darbo ritmą.
Trečiadienį pokalbiai būdavo produktyvesni, tačiau šiukšlinių turinys jau kiek kuklesnis. Kažkodėl trečiadieniais būdavo pastebimas nedegantis šviestuvas ar griūvantis suolelis. Tuoj pat kažkuris iš kaimynų atrasdavo lempą tamsai laiptinėje išsklaidyti, šluotą laiptams pašluoti ar pradėdavo organizuoti smėlį vaikų žaidimo aikštelei. O penktadienį, kaip ir dauguma vaikų, buvome griežtai tėvų auklėjami būtinai išnešti šiukšles, kad savaitgalį niekas neprasmirstų. Taigi kiekvieną penktadienį namo tarybos posėdžiai būdavo patys gausiausi ir išsamiausi: su ilgomis šnekomis apie politiką, atsiminimus apie tarnavimą armijoje ir jaunas dienas, taip pat naujų receptų aptarimu.
Vėliau atsirado plastikiniai maišai, kuriuos buvo galima palikti prie kieme augančio beržo, tad vis rečiau reikdavo budėti prie lango stebint atvykstančią šiukšliavežę. Maišelį su šiukšlėmis būdavo galima išnešti keletą valandų iki šiukšlių mašinos atvažiavimo. Dėl to pykdavo šiukšliavežės vairuotojas, bet pokyčiams ir jis nebuvo pajėgus pasipriešinti. Susirinkimų mažėdavo, o jų trukmė trumpėdavo.
Vieną dieną prie namų išdygo trys šiukšlių konteineriai – su keturiais ratais, bet be integruotų keturtakčių variklių. Šitas civilizacijos žingsnis buvo paskutinis dūris daugiabučio namo bendruomeniškumui. Visi užsidarė savo tvirtovėse, kur žiūri dramas, tik dabar jau lietuviškas, rūšiuoja šiukšles, bet neberanda progos pasikalbėti.
Su miestietiškais patogumais nebeliko progos ištarti „labas“ kaimynui, net druskos nebesiskoliname. O gal vertėtų pabandyti... Prieš šventes, iškuopę kampelius ir nešdami metus kauptas šiukšles, pasisveikinkim su kaimynu, paklauskime, kaip metai praėjo ar kokių metų laukia. Arba tiesiog pasiteiraukime, kada jis išneša šiukšles...
Teksto autorius: Marius Skarupskas
