„Žinau viską“ reporterė Kristina Ramanauskaitė
Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida it kaleidoskopas mirga nuo pranešimą apie masinę mano tautiečių emigraciją – persikėlimą gyventi į kitą šalį. Regis, svarbiausia kryptis – kuo toliau nuo Lietuvos, gręžiant galvas į išsvajotuosius Vakarus, kuriuose viskas tiesiog privalo būti gerai. Išeivių pasiteisinimai, tiek sykių jau girdėti, tokie vienodi: „išvykstu, nes ten daugiau galimybių“, „išvykstu, nes ten man bus geriau“, „išvykstu, padirbsiu ir grįšiu“. Drįstu abejoti, ar šie pasiteisinimai padeda emigrantams, stojusiems į akistatą su tėvynės ilgesiu ir sąžinės balsu. Galbūt esu tik dar viena jauna maksimalistė, turinti kritišką nuomonę. Neturiu nė menkiausios teisės teisti išvykėlius. Taip pat kaip niekas neturi teisės teisti savo tėvynės, ieškant tik materialiosios naudos. Kaip bebūtų gaila, tarp mano bendraamžių galioja principas „tegul dėl tėvynės aukojasi kiti, o aš savo laime pasirūpinsiu“. Regis, esu niekuo neišsiskirianti mergina – abiturientė, turinti galybę pomėgių, tačiau mano požiūris emigracijos klausimu itin kategoriškas – neketinu palikti gimtosios žemės. Galbūt tokį požiūrį lėmė, jog augau šeimoje, kurioje Lietuva, jos istorija ir tradicijos itin gerbiamos. Kad ir kaip bebūtų – šiuo metu esu tokia, kokia esu ir džiaugiuosi turėdama galimybę gyventi tokioje šalyje. Taigi kodėl aš neemigruoju?
Visų pirma, tėvynėje mane tvirtai laiko itin žemiškas dalykas – giminės, artimi draugai ir bičiuliai. Vos įsivaizdavusi, kad turėčiau bent porai metų palikti savo šalį, su siaubu suvokiu – tiesiog negalėčiau taip lengvai palikti mane supančių žmonių, nes jie tapo itin didele ir svarbia mano gyvenimo dalimi. Niekada negyvenau užsienyje, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip jausčiausi be visų artimųjų – tuščia it puodynė. Lietuvių literatūroje apstu pavyzdžių, kaip jaučiasi emigrantai – žemininkų atstovai ir vienas ryškiausių jų poetų Vytautas Mačernis, savo jautriose eilėse aprašantis tėvynės ilgesį. Galbūt tiesa, kad geriausia kūryba gimsta kenčiant, bet nenorėčiau savęs pasmerkti tokioms dvasinėms kančioms geresnių materialinių sąlygų vardan. Visgi, mano gyvenime svarbiausias prioritetas – jausmai ir santykiai. Man itin svarbūs artimieji. Taigi kol dar turiu galimybę gyventi čia ir džiaugtis artimųjų draugija, neketinu emigruoti.
Neemigruoju dar ir todėl, kad būtent gyvenant tėvynėje mane pasąmoningai ir tiesiogiai veikia jos tradicijos. Nors esu XXI amžiaus vaikas, tačiau lietuvių tradicijos man svarbios – stebėdama duonos kepimą buvau apimta nenusakomų jausmų. Būtų keista, jeigu mano galvoje skambėtų liaudies muzika, bet masiniuose renginiuose išgirdus lietuvių liaudies dainą širdyje susimaišo itin daug jausmų – susikaupimas, ekstazė ir patriotiškumas. Galų gale, pabandykite nors porą metų ištverti be tikros lietuviškos duonos ir tradicinių cepelinų – abejoju, ar kam pavyks . Ką jau kalbėti apie patiriamą itin didelį malonumą važiuoti siauru vieškeliu ir stebėti lygumas. Kas gali būti geriau? Tad neemigruoju, nes man tiesiog gera žinoti, kad mano šaknys ir tradicijos labai savitos ir itin taurios.
Sakoma, kad norint suerzinti tikrą lietuvį reikia tiesiog nusišypsoti – veikiausiai esame gan santūri tauta, ką jau kalbėti apie itin ciniškus šiuolaikinius jaunuolius. Tarp mano bendraamžių cinizmas veržiasi pro kraštus – itin dažnai išgirstu, kad Lietuvoje tiesiog nebeverta gyventi, nes čia viskas blogai (žinoma, materialumas valdo pasaulį). Neemigruoju, nes noriu prisidėti kuriant geresnę Lietuvos ateitį. Mano manymu, žmonės emigruoja netekę vilties, nes nesuvokia, jog pokyčiai tėvynėje turi prasidėti nuo jų pačių. Sydano Gereto ir Gleno Belardo kūrinyje „Žmogus veidrodyje“ aptikau itin taiklią frazę: „Jeigu nori pakeisti pasaulį, pažiūrėk į save ir tik tada keisk.“ Veikiausiai problema ta, jog lietuviams trūksta pasitikėjimo savimi. Aš tikiu, kad pradėjusi pokyčius nuo savęs sugebėsiu prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo.
Neemigruoju, nes gerbiu Lietuvą ir jos istoriją. Man malonu domėtis savo šalies istorija ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – lankyti žymias vietas, sieti jas su istoriniais įvykiais. Dievaži, itin gera stovėti prie Kauno pilies, dešinę ranką padėti ant vienos iš jos sienų ir suprasti, kad liečiu istoriją. Negalėčiau viso to atsisakyti ir tiesiog išvykti kitur. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jeigu Maironis, romantiškai aprašęs Lietuvos istorijos įvykius, būtų emigravęs. Nesu tokia susireikšminusi persona, kad drįsčiau save lyginti su, anot Sigito Gedos, paskutiniuoju iš titanų, bet kiekvieno žmogaus netektis Lietuvai yra praradimas. Neleisčiau sau paminti pagarbos Lietuvos praeičiai ir išvykti, nes tas taurus jausmas man yra itin natūralus. Visgi, pagrindinė ir svarbiausia priežastis, neleidžianti man palikti savo šalies – nuoširdžiai tikiu Lietuvos ateitimi. Itin dažnai girdžiu, kad esu tik naivus vaikas, kuris nesugeba visko matyti ir suvokti Taip, kaip yra, bet mano požiūris tikras ir konkretus – aš tikiu, kad ateitis bus gera. S. Butler yra pasakęs: „Tikėjimu mažai ką benuveiksi, bet be tikėjimo nenuveiksi nieko“. Tad aš tiesiog tikiu, nes tai padeda tobulėti ir gyventi. Visais laikais buvo niurzgančių, koks blogas gyvenimas, bet dėl to tikrai neverta išsižadėti savo tėvynės. Neketinu emigruoti, nes tikiu, kad mano gimtinės laukia graži ateitis.
Lietuva – mano tėvynė, kurioje telpa viskas, kas man brangiausia – akimirkos, žmonės, išgyvenimai ir jausmai. Lietuvoje telpa ir mano istorija, mano tradicijos, mano gyvenimas, pasididžiavimas ir tikėjimas. Sako, norint gauti, reikia duoti, tad aš noriu savo šaliai duoti tiek, kiek ji davė man. Esu itin laimingas žmogus, nes turiu galimybę džiaugtis gyvenimu gimtojoje šalyje – net neketinu to atsisakyti. Gera čia gyventi.
„Žinau viską” jaunieji žurnalistai yra jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas” vykdoma iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas” suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.
Nuotrauka Audriaus Ufarto.
