Austėja Pilipavičiūtė, www.jaunimogidas.lt
Jaunas žmogus apie tautos praeitį vis rečiau susimąsto. O jei ir susimąsto, neretai nemano, kad ji svarbi dabarčiai.
Aš laikausi kitokios pozicijos. Ji reikšminga dėl to, kad ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtume turėję tokios praeities, kokią turime, nebūtume tokia tauta, kokia esame.
Juk visa tai, kas vertinama iki šių dienų - rašytiniai šaltiniai, kovos dėl laisvės, istorija - praeities reliktai, glaudžiai susiję su tuo, ko siekiame ir ką vertiname šiandien. Nežinodami kokie buvome, negalėtume nedaryti klaidų gyvenime ir valstybės valdyme.
Pavyzdžiui, jei ne pirmoji Martyno Mažvydo parašyta lietuviška knyga, nežinia ar šiandien mūsų kalba būtų tokia turtinga, kokia yra. Ir apskritai neaišku, ar ji būtų išlikusi. Juk M. Mažvydas padėjo pagrindus mūsų rašytinei kultūrai.
Dar vienas ne ką mažiau svarbus praeities aspektas - mūsų protėvių kovos dėl valstybės. Jei ne jie, galbūt dar ilgai būtume paminti svetimų, neturėtume savo valstybės identiteto ir, žinoma, laisvės. Dabartyje semiamės stiprybės iš didelių žygių, padarytų mūsų tautiečių ir esame įkvėpti stengtis dėl savo valstybės. Juk tik turėdami įkvepiančių pavyzdžių galime būti stiprūs ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje - kovoti už savo kalbą, kultūrą, šalį.
Apibendrindama noriu pasakyti, kad tautos praeitis yra tarsi kelrodė žvaigždė: ji identifikuoja klaidas ir brėžia geresnio gyvenimo kontūrus.
