Visas pasaulis ir nuo jo neatsiliekanti Lietuva mirgėte mirga nuo straipsnių apie įvairiausių „torrent'ų“ svetainių sukeltus nuostolius, jų uždarymus, iškeltas administracines bylas tų puslapių savininkams ar vartotojams (ir ačiū Dievui, pagaliau baigėsi violetinė psichozė, dėl kurios nemažai žmonių įgavo kompleksus vilkėti tos spalvos drabužius). Bet ar tikrai kiekvieno filmo parsisiuntimas „p2p“ tinklu atneša leidėjams dvidešimties litų nuostolį, o kiekvienos „Windows“ operacinės sistemos – netgi kelis šimtus „į minusą“?
Greičiausiai ne. Bet kuris paauglys, per savaitę peržiūrintis kelis iš kokios nors „torrent“ svetainės parsisiųstus filmus, tikrai vietoj to neitų į kino teatrą bent kelis kartus per mėnesį ir juo labiau nepirktų tų kino filmų DVD. Tas pats galioja visai medijai – tiek muzikai, tiek TV laidoms, tiek jau minėtiems filmams.
Tačiau... Galbūt tas pats paauglys, vaikystėje siųsdavęsis dešimtis ar šimtus gigabaitų nelegalios produkcijos, vėliau supras, kad kur kas maloniau yra turėti tikrą, originalų „Depeche Mode“ kompaktą, negu kad įrašytą CD su markeriu užkeverzotu grupės pavadinimu. Ir ne tik supras, bet ir nusipirks vieną, antrą, kelioliktą ar netgi keliasdešimtą originalų albumą. Pripažinkime, tokia tikimybė yra kur kas didesnė, negu tam pačiam žmogui būnant keliolikos metų turėti tris per šventes gautus originalius CD ir muzikos suvokimą formuojant tik FM radijo pagalba.
Kitaip tariant, tai yra paties žmogaus mąstymo ir išprusimo reikalas. Ir jį galima ugdyti kitokiais būdais, nei kol kas labiausiai paplitusiu ir, švelniai tariant, kiek viduramžišku – uždraudimu.
Kitas pavyzdys – „Microsoft“. Ne be reikalo norisi prie jų „prisikabinti“, mat šis programinės įrangos gigantas garsėja kaip gana aršus „torrent“ priešininkas. Paimkime kiek pasenusius ir surinktus ne Lietuvoje, tačiau daugiau mažiau ir mūsų šaliai tikslius skaičius – tarkim, turime 100 vartotojų ir 90 iš jų naudoja „Microsoft Windows“ operacinę sistemą (pusė iš jų turi „nulaužtą“ piratinę versiją), 9 – „Apple Leopard“, 1 – nemokamą „Linux“. Piratinių „Windows“, tarkime, 45.
Kas būtų, jei šios operacinės sistemos būtų neįmanoma „nulaužti“? Kokie 10 vartotojų iš minėtų 45 mėnesį maitintųsi vien kruopomis ir nusipirktų legalų „Microsoft“ programų paketą (nepamirškime ir kitų dalykų, be operacinės sistemos, pvz. „Office“ ar antivirusinės programos, kas bendrai sudėjus sudarytų keturženklę sumą), o likę 35 pereitų prie nemokamai su visomis papildomomis programomis dalijamų „Linux“.
Tokiu atveju skaičiai kiek kitokie. 55 naudoja legalius „Microsoft“, tie patys 9 – „Apple“, tuo tarpu nemokamų „Linux“ vartotojų – jau 36. Taip didžiausias operacinių sistemų platintojas pasaulyje vietoj 90 proc. namų vartotojų rinkos turėtų vos 55 proc. (nors, tiesą sakant, stipriai abejotina, ar tikrai pusės „home user'ių“ kompiuteriai turi legalius „Windows'us“), o vienas pagrindinių jo konkurentų – vietoj 1 proc. gautų 36 procentus.
Greičiausiai neverta net svarstyti, kas būtų – esant panašiam procentiniam skirtingų operacinių sistemų vartotojų skaičiui, dauguma rinktųsi nemokamą alternatyvą (kuri, be kainos privalumo dar ir veikia gerokai stabiliau). Tas pats būtų ir su kitais programinės įrangos gamintojais (pvz. „Adobe“, „Macromedia“ ir t.t.) – nors jie ir nėra orientuoti į namų vartotojus, dėmesio šiems įvykus tokiems pasikeitimams neabejotinai skirtų gerokai daugiau.
Tad, pone Billai, ar tikrai yra toks didelis „Microsoft“ noras kariauti su šiuolaikiniais piratais? O gal vistik yra tik noras parodyti, kad bandoma su jais kovoti, tačiau iš tikrųjų nusileidžiama? Vis dėlto 90 proc. rinkos, kurios pusė – nelegali, yra gerokai naudingiau už 55 proc. legalios, ypač kai tikimybė, kad likusius 35 procentus pasiglemžtų vienas gamintojas – beveik garantuota.
Bet čia dar ne pabaiga, juk kol kas buvo apžvelgti tik namų vartotojai.
Paimkim kitą pavyzdį – „Adobe Photoshop“. Kiekvienam dizaineriui ar su fotografija dirbančiam žmogui gerai žinoma ir dažniausiai jo paties naudojama programa. Čia trumpam paliesime kitą temą, bet tebūnie – įdomu būtų atlikti apklausą dabartinėse reklamos agentūrose – kiek iš ten dirbančių dizainerių pirmąkart „Photoshop'ą“ panaudojo tik per studijas? Ir kiek dizainerių pasirinko būtent tokią studijų kryptį, prieš tai neeksperimentavę su „Adobe“ ar kitų firmų panašiomis grafikos programomis?
Kur link einu? Kiekvienas menininkas (galima jį pavadinti ir kitaip, bet tebūnie): dizaineris, rašytojas, fotografas, tapytojas ir t.t., tokiu tapo toli gražu ne studijuodamas būtent tą dalyką. Rašytojas kurti tekstus, tapytojas – piešti, fotografas – fotografuoti ir t.t. pradėjo jau mokykloje ar bent jau prieš studijuodamas tokios pakraipos dalyką.
Ir iškart kitas klausimas – kiek programuotojų, dizainerių, fotografų ir kitų panašių profesijų atstovų savo pirmąsias tokiam darbui (kuris kažkada tebuvo pomėgis) skirtas programas („Adobe Photoshop“, „Macromedia Dreamweaver“, „CorelDraw“ ir kt.) įsigijo, o ne atsisiuntė nemokamai ir naudojo jas „nulaužtas“? Ir kitas klausimas – kiek jų dabar naudoja legalią programinę įrangą?
Daug tikslių klausimų bei keli neužtikrinti atsakymai: 1) programuotoju/dizaineriu ir pan. netampama universitete; 2) praktiškai nei vienas iš minėtų profesijų atstovų pačioje savo darbo (ar tik susidomėjimo) pradžioje nenaudojo legalios programinės įrangos; 3) nenaudodami nelegalių programų, šie žmonės būtų pasirinkę kitokį laisvalaikio leidimo būdą arba ieškoję nemokamų atitikmenų (nors minėtoms programoms ir dar ne vienai žymesnei nemokamų pakaitalų tiesiog nėra, arba jie su labai ribotomis galimybėmis); 4) dauguma tokių anksčiau minėtų žmonių šiuo metu naudoja legalią programinę įrangą - dažniausiai dirbdami kokiose nors įmonėse; 5) devyni iš dešimties kūrybinių profesijų atstovų patvirtintų pirmus keturis teiginius.
Tačiau reziume padaryti vis dėlto gana sunku – kas būtų, jeigu būtų. Bet kad dabartinė „torrent“ sistema dažnai atneša ne nuostolius, o pajamas programinės įrangos gamintojams ar leidėjams – tiesa. Žinoma, čia vėlgi kiekvienas turi savo nuomonę, o tikslių skaičiavimų atlikti neįmanoma. Tačiau giliau pamąsčius, išties galima daryti prielaidą, kad „linkomanija.net“ ir kitos panašios svetainės duoda daugiau naudos nei žalos tiek namų vartotojams, tiek tokius puslapius keikiantiems gamintojams bei leidėjams.
