Pastaruoju metu pykstama ant minios, kuri „valdo valstybę“, svaičiojama apie visuotinę demokratiją ir atstovaujamosios valdžios atsisakymą, kiti, žvelgdami į kaimynus vis dar romantizuoja „griežtos rankos“ doktriną. Pakalbėkime apie tai praktiškai: ant svarstyklių dedame dvi situacijas ir užduokime du paprastus klausimus, kas jei ne vietos gyventojai gali tiksliai nurodyti, kuri gatvė jo kvartale skendi tamsoje ir kaip ją spręsti? Kas turi priimti sprendimą dėl atliekų deginimo gamyklos statybos? Pirma yra lokali problema, antra – strateginis sprendimas.
Buvęs prezidentas sako: „Viską turi valdyti Tauta“. Sutinku, bet ar tikrai tiesioginės demokratijos būdu? Ar pamenate, kada valdžia atsiklausė Jūsų prieš priimdama sprendimą? Tikiu, kad Briuselyje prastai girdisi 3 milijonų piliečių nuomonė. Tačiau verta pabandyti pažiūrėti iš arčiau į senosiose demokratijose žymiai gilesnes šaknis įleidusį „trečiąjį sektorių“. Kitaip tariant, į nevyriausybines organizacijas, prie kurių priskiriami įvairūs piliečių susivienijimai pagal interesų grupes (žalieji, menininkai, ūkininkai ir t.t.), viešosios įstaigos teikiančios paslaugas nesiekiant pelno, profesinės sąjungos ir panašiai.
Idealiu atveju nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, piliečių susivienijimai turėtų būti pagrindinis visuomenės ruporas pranešantis valdžiai apie tai, kuo gyvena žmonės ir kuo jie kvėpuoja, ką reiktų keisti, ką tobulinti. Tačiau Lietuvoje pati valdžia niekada nevertino nevyriausybinių organizacijų rimtai. Dažniausiai į jas atsigręžiama būdavo tik tada, kai reikdavo „užsirašyti pliusiuką“, kad buvo tartasi su nevyriausybininkais. Tariamasi būdavo, tačiau tik su „savomis“. Pavyzdžiui, Steponavičiui visi studentai lygūs, bet vieni yra arčiau, todėl lygesni. Šitokiu valdžios požiūriu „lepinamos“ organizacijos nėra skatinamos reikšti pilietinę poziciją, priešingai – jos lenkiamos būti valdžios, ne tautos ir visuomenės balso garsintojomis.
Leidimas nevyriausybinėms organizacijoms dalyvauti rinkimuose iš esmės griauna „trečiojo sektoriaus“ prasmę. Juk nevyriausybinės organizacijos todėl taip ir vadinamos, kad yra nesusijusios su Vyriausybe siaurąja prasme. Tokių organizacijų bandymai siekti valdžios gali galutinai pakirsti vos bepradedantį kaltis visuomenės pasitikėjimą jomis. Kalba eina apie žmonių pasitikėjimą visuomeninėmis organizacijomis t.y. žmonių pasitikėjimą pačiais savimi.
Pabaigai pažvelkime į valdžios ir verslo išpuoselėtą partnerystę. Prieš priimdama sprendimus valdžia pirmiausia ir visuomet atsiklausia brangiais kostiumais vilkinčių solidžių seifų valdytojų. „Ponas Litai Tūkstanti, kuriose Vilniaus gatvėse labiau norėtumėte pakeisti žibintus – tose, kur žibintai jau perdegę, ar tose, kuriomis Jums iš darbo reikia grįžti namo?“, – klausia miesto ūkvedys. „O gal kartu sugalvojam kokią nors PPP (angliškai – public-private partnership, lietuviškai – valdžios ir privataus verslo partnerystė) schemą?“, – klausia meras, statydamas mokyklą, ir, aišku, „šiek tiek“ (aut. past. 80 mln. Lt.) permoka. Nekalbu apie verslo įtraukimą į valstybinių įmonių valdymą, milžiniškas subsidijas ir skolų padengimus.
Verslo ir valdžios santuoka labai tvirta, nors ir iš išskaičiavimo. Tuo tarpu podukros vietoje esanti visuomenė tik reitingais ir pabambėjimu gali paprieštarauti situacijai. O reiktų didesnio dėmesio nevyriausybiniam sektoriui ir neformalioms grupėms, nes būtent tai yra besiformuojantys interesų dariniai, galintys nuveikti daugiau visuomenės labui, nei pavieniai žmonės. Taip pat reiktų mechanizmo pasitarimui ir susikalbėjimui tarp valdžios ir piliečių, kuris galėtų būti internetinėse erdvėse, susitikimų, rajono ar miesto referendumų esminiais klausimais pavidalu ir kitomis formomis.
