Pasivaikščiojimas po šilą

Rokas Budrauskas (koordinavo mokytoja Marytė Gustainienė)

Šlama pušys, oras kvepia sakais. Tolumoje ošia jūra. Ruda voveraitė graužia kankorėžį. Kažkas tolumoje sukrebžda, trakšteli šakelė, matyt, žvėrelis skuodžia medžioklėn. O gal slepiasi nuo plėšrūno? Kažin ar gyvena pušyne kokių žvėrelių? Susimąstau, dar kartą įkvepiu švaraus oro gūsį. Man patinka būti čia, pušyne, prie jūros. Kažkada mano senelis sakė: „Ir medžiai turi jausmus, ir jiems skauda“. Vaizduotėje piešiu lietuvių rašytojo Vinco Krėvės apsakymo veikėjo – skerdžiaus Lapino paveikslą. Tai jis, senų laikų žmogus, mokėjo kalbėtis su medžiais, pažino paukščių balsus, moterėlėms visokių žolelių nuo įvairių ligų parnešdavo. Senolis galva lingavo ir liūdnai rypavo, kad nesinori gyventi tokiais laikais, kai žmonės kerta medžius, tapo pikti ir kupini pagiežos. Ir XXI amžiaus žmogus nesigėdi laužti medžio šakų, o vėliau versti ir kamieno. Kai buvau mažas, žaidžiau ir aš su draugais „piratais“: nusilauždavome medžio šaką ir ja mosuodavome it kardu. Gaila... Vaikystėje svajojau pakilti aukštai ir skraidyti. Močiutė bambėjo: „Skrenda tik tas, kam Dievas sparnus davė“. Dabar jau galima kilti ir skristi lėktuvu. Skrendi, laisvę jauti, o iš paskos velkas baltas dūmų stulpas. Argi tas, atrodantis baltas iš apačios, kaip siūlas ilgas debesėlis, kam nors kenkia? Tik dėl jo, „tokio nepavojingo“, atsiranda grėsmė mums. Oras teršiamas kiekvieną dieną. Tų baltų siūlų danguje tūkstančiai. Kiekvienas jų teršia gamtą ir tik dėl to, kad žmogui būtų patogiau. Iš milžiniškų kaminų verčiasi juodi dūmai. Kodėl? Tai „dėdulė Petras“ nenori atnaujinti gamyklos, nes labai daug kainuoja. Žinoma, daugumai nepatinka smogas, rūgštūs lietūs, užterštas ir smirdintis oras. Visi tik pyksta ir niurna, kad nepalankus jiems kvapas, eina paniurę, bet nesupranta, kodėl taip yra. Jeigu ir žino, ką vienas gali padaryti prieš daugelį? Negi būsi XXI amžiaus Don Kichotu. Kai minutėlę vienas užsisvajoju gamtoje, pajuntu, kaip švelni palaima, vos juntama, užlieja kūną. Kai kas pavadintų tai meditacija, bet aš manau, kad tai tiesiog savęs ir gamtos pažinimas arba bandymas pasiekti tai, kas nepasiekiama – visišką palaimą. Tik gamtoje galima pajusti tokią nuostabią harmoniją. Kiekviena minutė yra brangi, jeigu ji praleista malonioje aplinkoje. Ąžuolas stūkso tvirtas ir galingas, lyg šilo karalius. Vien apeiti aplink jį užima laiko. Apsižvalgau – tolumoje boluoja siena, lyg mūras užstodama medžių kamienus. Jau ruduo, todėl nekeista, kad medžių lapai ant pavargusios žemės atrodo kaip spalvota mozaika. Jaučiuosi keistai, tarytum jausčiau senų laikų atgarsį, kuris nepasikeitė nuo tada, kai šilą pasodino. Takelis, nors neryškus, vis tiek nuveda iki tikslo – namo.