III-ių Seimo rūmų salėje pristatytas Leono Vytauto Glinskio filmas – dokumentinė apybraiža „Laužai prie parlamento“. Pasak filmą pristačiusio Seimo kanclerio Jono Milieriaus, tai kol kas ne iki pabaigos sutvarkyta, patikslinimų titruose ir technologinio montažo reikalaujanti medžiaga. Tačiau pasididžiuota, kad net prabėgus tiek metų po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, vis dar atsiranda istorinės-valstybinės svarbos nuotraukų ir vaizdo juostų. Šią vaizdinę medžiagą, padedant įvairioms institucijoms ir atskiriems piliečiams, galima perkelti į skaitmeninę laikmeną bei pritaikyti šiuolaikinėms technologijoms.
Pats filmo kūrėjas netuščiažodžiavo ir tiesiog kukliai paprašė priimti filmą tokį, koks jis yra.
Žinoma, valstybės atkūrimo laikus menančių kadrų ir jų svarbos ne daugelis ir težino ar nori žinoti. Seimo rūmų salėje susirinko tik saujelė tų laikų aktyvistų, Seimo ir komitetų narių. Graudu ir tai, kad šiuolaikiniam jaunimui mažai terūpi tai, kad jie turi laisvą ir nepriklausomą valstybę. Mažai rūpi ir tai, kad dar visai nesenai jų pačių tėvai ir seneliai už tai guldė galvas.
Tačiau šiuose vaizdo archyvuose nebuvo matyti sovietų tankų ar šaudymų, kuriuos kasmet matome per nacionalinį transliuotoją. Medžiaga išskirtinai pasakoja apie parlamento gynimą ir filmuota bemaž vien tik jo teritorijoje. Veiksmas toli gražu ne ramesnis negu kitose vietose, kur vyko beginklių žmonių susirėmimai su sovietine armija. Medžiagoje matomi pačių svarbiausių sprendimų priėmimai, katastrofiškos padėties valdymas, tautos susivienijimas bei priešprieša tarp buvusios SSRS fanatikų ir laisvos Lietuvos sąjūdžio bei paprastų piliečių.
Įdomus filmo pasakojimo stilius – istoriškas. Gėda pripažinti, tačiau greičiausiai ne visą tų dienų istoriją žino net ir ja besidomintys.
Taigi pasakojimas prasideda sausio 7-ąją... (informacija panaudota ir iš filmo kadrų).
Sausio 7 d. – Dėl politinės įtampos atsistatydino atkurtosios Lietuvos valstybės pirmoji ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė;
Sausio 8 d. – Ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė Maskvoje susitiko su TSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu. Susitikime kalbėta ir apie galimybę apsaugoti Lietuvos jaunuolius nuo prievartinio ėmimo į tarybinę armiją;
JAV Baltieji rūmai pasmerkė TSRS sprendimą įvesti desantinės kariuomenės dalinius į Pabaltijo valstybes;
Iš Vilniaus fabrikų „Jadinstvos“ organizuota rusakalbių minia puolė parlamentą. Lietuvos policija ir savanoriai atlaikė puolimą ir išvaikė rusakalbius iš parlamento aikštės.
Sausio 9 d. – Promaskvietiška organizacija „Jadinstvo“ su sovietinės kariomenės palyda mitingavo prie centrinės (dabar „Mažvydo“) bibliotekos. Iš visos Lietuvos suvažiavę tūkstančiai žmonių saugojo parlamentą.
Sausio 10 d. – Lietuvos užsienio reikalų ministerija kreipėsi į pasaulio kraštų vyriausybes ir parlamentus įspėdama, kad tarybinė kariuomenė gali užimti Lietuvos parlamentą;
Saujelė rusakalbių, vedami lyderio V. Ivanovo prie centrinės bibliotekos surengė piketą.
Sausio 11 d. – LKP (TSKP) veikėjas Juozas Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje įsteigtas Nacionalinis gelbėjimo komitetas, neva imantis valdžią į savo rankas. Tą pačią dieną sovietų desantininkai Vilniuje užėmė telefonų stotį, Krašto apsaugos departamento pastatus, Spaudos rūmus, Nemenčinės TV retransliacijos centrą, Vilniaus geležinkelio stotį. Aukščiausiosios Tarybos rūmus saugojo apie 20 tūkst. žmonių;
Sovietinei armijai užgrobiant Spaudos rūmus, buvo sužeistas Vytautas Lukšys ir dar keli savanoriai. Apie tai pasakojo liudininkė, atvykusi į tuometinės Aukščiausios Tarybos rūmus. Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius prisaikdino parlamento gynėjus.
Sausio 12 d. – Protestuodamas prieš desantininkų veiksmus Vilniuje, atsistatydino TSRS Lietuvos KGB padalinio viršininkas Romas Marcinkus;
Lietuvos Generalinė prokuratūra dėl piliečio Juozo Jermalavičiaus pareiškimo, jog „įkurtas Nacionalinio gelbėjimo komitetas“, ir TSRS kariuomenės nusikalstamų veiksmų iškėlė baudžiamąją bylą už viešus raginimus pažeisti Lietuvos valstybės suverenitetą: Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas pasmerkė karinės jėgos naudojimą Pabaltijo kraštuose;
Diena palyginus buvo rami, nepaisant naujų pastatų užgrobimų bei sovietinės kariuomenės telkimo. Parlamento gynėjai ruošėsi gynybai.
Sausio 13 d. – Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas atleido Albertą Šimėną iš Ministro Pirmininko pareigų kaip nežinia kur esantį ir negalintį vykdyti savo pareigų. Premjeru paskirtas Gediminas Vagnorius;
Darbą pradėjo laikinoji studija Kauno radiofone bei televizijos studija Sitkūnuose:
Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Tarybų Sąjungos desantininkai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Žuvo 14, buvo sužeisti apie 1000 žmonių;
Sovietų statytiniai paskelbė nuo 22 iki 6 valandos visoje Lietuvoje įvedą komendanto valandą;
Vytautas Landsbergis kreipėsi į M. Gorbačiovą, kad nutrauktų žudynes;
Apie 5 val. ryto prie parlamento pradėtos statyti barikados. Tūkstančiai žmonių saugojo rūmus gyva užtvara.
Po filmo, kuris truko bemaž 2 val., peržiūros tų laikų amžininkai maloniai šnekučiavosi. Ne vienas ir karčią prisiminimų ašarą nubraukė. Jų akyse buvo matoma ta vienybė, kuri niekad nedings iš jų širdžių. Čia tikrieji Lietuvos patriotai ir valstybininkai, kokių šiais laikais nėra daug nei Seime, nei tarp paprastų piliečių.
Savo ruožtu noriu tik palinkėti, kad kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis tuo pačiu gerbdamas ir savo taip sunkiai atgautą Tėvynę pasiimtų namuose lentynos kamputyje užkištą knygą apie skaudžius to meto įvykius, arba pasikapstęs po neseną, tačiau jau primirštą netolimos istorijos kertelę, prisimintų, tai ko pamiršti negalima. Ypač skaudžios 20-ies metų kruvinosios Sausio 13 dienos minėjimo išvakarėse. Nebūkime neįgalūs prieš savo istorinę tiesą. Gyvenkime romūs prisimindami tų laikų vienybę ir į ateitį žiūrėkime tik šviesiomis akimis palikdami savanaudiškumą, ekonominius, globalinius sunkumus paskutinėje vietoje. Vis dėlto turime savo Tėvynę.
Nuotraukos iš renginio ir filmo kadrai:
