Kovo 3 d. Ukmergės kultūros centre atidaryta alytiškio menininko Redo Diržio darbų paroda, traukianti ne tik ekscentriškais kūrybos mostais, bet ir unikaliu autoriaus požiūriu į gyvenimą.
E.Darulis, pristatydamas naująją parodą, neslėpė šypsenos: „Vieni kūrėjai sukuria, kiti – išardo. Redas dažniausiai bando sugriauti. Jo kūryba toji, kuri viską išardo, kad mes iš naujo galėtume susidėti“, – akcentavo jis.
Asmeninio pokalbio su menininku metu nuo pirmos iki paskutinės minutės neapleido nuojauta, jog kalbuosi su revoliucingai bei ironiškai savąsias idėjas sugebančiu įgyvendinti žmogumi. 1997 m., pirmąjį kartą į rankas paėmęs grąžtą, R.Diržys nuo to laiko meno pavidalu, pasitelkęs gan neįprastą idėjų generatorių – grąžtą – savais būdais ėmė interpretuoti žiniasklaidos vaizdinius, kuriais paprastai tampa garsių žmonių portretai. Štai pirmasis „išgręžtas“ veikėjas – Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka – ir vėliau ne kartą pagerbtas jo kūryboje.
Paklaustas, kodėl viešajam interesui buvo pasirinkti būtent garsūs pasaulio politikos motyvai ir juose žaidžiančios politikų figūros, R.Diržys patikino, jog jam tiesiog įdomu nešališkai sekti tai, ką fiksuoja žiniasklaida, kuri: „Vaizdas, kurį mes suvartojame gaudami jį tokiame pavidale, todėl mano tikslas – suabejoti viskuo, kas yra pateikiama. Politika ir menas tampa dviem sritimis, kurios atimamos iš žmonių. Laisva visuomenė privalo atsikratyti politikos ir meno, kad nebeliktų hierarchinės sistemos, kas šiandien tampa pačia didžiausia kvailyste, nes kiekvienas žmogus yra savaip įdomus. Politika ir menas žmones padaro mašinomis, todėl netgi būti žvėrimis visada yra kur kas geriau“, – kalbėjo menininkas.
Įtaigus jo žodis įtikino: sukritikuota rimtoji kultūra vedė meno ir menininkų neigimo minties link ir klausimo apie... mirtį. Analizuodamas R.Diržio darbus atidus stebėtojas netruks paklausti, kodėl jam buvo būtina jo paties šermenų inscenizacija arba laidotuvių albumas. Praeityje įgyvendintiems performansams pagrįsti straipsnio herojus turi ne ką mažiau įtikinamą argumentą: „Mokytojas privalo sugebėti numirti savo mokiniams – tuomet jie yra laimingi“, – šelmiškai tęsė mintį R.Diržys, ne iki galo suvokdamas, kodėl absurdo svajonės ir psichodarbininkai, t.y. menininkai turėtų atsidurti dėmesio centre. „Paprašė manęs – surengiau parodą“, – padovanodamas jo darbus įrėminantį katalogą, baigė pokalbį mano pašnekovas.
Vitalijos Čepaitės tekstas ir nuotraukos
