„Žmonėms aš siūlau gyventi pagal savo sukurtą absurdą, o ne pagal kažkieno primestą. Taip daug smagiau“, – sako Alytaus dailės mokyklos direktorius Redas Diržys. Ar mūsų visuomenė socialiai atsakinga? Tokį sudėtingą klausimą bandys išnarplioti pašnekovas, tačiau atsakymas toli gražu nebus konkretus ar lengvai suvokiamas.
- Ką turime daryti, kad gyventume socialiai atsakingoje visuomenėje?
- Manau, jog socialiai atsakinga visuomenė - tai visuomenė, kurioje nėra valdžios. Visuomenė, kurioje nėra valdžios institucijų. O mūsų valdžios institucijos labai stiprios. Žmonės dabar socialiai neatsakingi, prastai organizuoti, dar labiau skaldomi į atskiras grupes. Manau, tai labai bloga situacija ir ji dar vis blogėja.
- Tuomet galime teigti, kad neišsivysčiusios aborigenų tautos gyvena socialiai atsakingą gyvenimą? Na, ten nėra didelės hierarchijos, visi maždaug to paties lygio.
- Tikrai taip. Tik aš manyčiau, jog labai arogantiška teigti, kad tai neišsilavinusios, neišsivysčiusios tautos, o mes išsilavinę, išsivystę, civilizuoti. Manau, kad visų problemų šaknys glūdi civilizacijoje: ir godumas, ir kapitalo kaupimas, ir eikvojimas, ir ekologinės problemos. Faktiškai visos problemos, kurios veda mus į susinaikinimą, yra iš civilizacijos. Iš primityvių žmonių, kurie naudoja tik tai, ko jiems reikia, tik tam kartui, kurie nenaudoja perteklinių dalykų, mes galėtumėme pasimokyti ir ten paieškoti rakto.
- Sakote, kad žmonėms reikia imti tik tiek, kiek jiems tąkart reikia. Ar tai nekvepia socializmu?
- Čia ir yra socializmas. Ne tas, kuris buvo Sovietų Sąjungoje. Sociumas yra visuomenė. Tai, ką jūs norite pasakyti, yra labiau anarchizmas nei socializmas. Vis dėlto, šios dvi sritys XIX a. viduryje buvo labai artimos, netgi sukūrė Pirmąjį Internacionalą. Tačiau tuomet kapitalizmas dar nebuvo toks stiprus.
Grįžkime prie klausimo. Kas yra socialiai atsakingi dalykai? Labdaros akcijos? Manau, jog tai išsigimėliška veikla. Kodėl? Visa sistema daro žmogų priklausomą, daro jį vergu. Vienas turi dirbti, o kitas - nieko nedaro. Ir tai labai akivaizdu. Tie, kurie dirba, tikrai neturi tiek daug, kaip tie, kurie nedirba, tik valdo ir perskirsto. Kapitalizmas - tai, kai paimi pridedamąją vertę ir atimi iš tų, kurie iš tiesų dirba. Manote, Lietuvoje beveik nebėra darbininkų, tai ir išnaudojimas dingo? Tačiau darbininkų yra kažkur kitose, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio šalyse, kurie atidirba už tai, ką mes turime Europoje.
Lietuvoje mes turime gyvulišką (atvirai tariant, šis žodis netinka, nes įžeidžia niekuo dėtus gyvūnus), o tiksliau, - monstrišką mašiną. Mašiną, kuri visiems laužo kaulus. Jei nežaisi pagal jų taisykles - tau „šakės".
- Turite omenyje oligarchus?
- Jie dalis to. Juos gina visagalės valstybės institucijos: armija, policija, edukacija, kultūros sistema. Nuo pat mažens vaikai yra represuojami, paaugę jie jau net patys nori paklusti sistemai. Tiesą sakant, jėga vis sunkiau priversti visus paklusti - kai kuriais atvejais tai dar pavyksta (šiuo principu rėmėsi Sovietų Sąjunga, mūsų kaimynai dar vis bando šią sistemą, ir ji iš dalies veikia). Kapitalizmas veikia kiek kitaip - jis formuoja žmonių siekius, troškimus, poreikius... Taip randasi vartojimas.
- Kokią politikos sistemą mes turime dabar?
- Palyginkime sovietinį socializmą su dabartimi. Viskas, kas vyksta dabar, vyko ir tais laikais, tik ten represijos buvo didesnės ir rinkimai neteisingi. Nors ir pas mus jie tokie. Iš ko jūs renkatės? Iš kečupo ir kečupo? Majonezo ir majonezo? Tik etiketės kitos. Sistema lieka ta pati: „O, blogus politikus išsirinkote! Jūs kalti." Galime paskaičiuoti, du trečdaliai Seime bus tų pačių. Benito Mussolini „Fašizmo doktrinoje" rašė, kad atstovaujamosios demokratijos sistema yra visiškas blefas, o mes, po šimto metų, vis dar žaidžiame tuos pačius žaidimus.
- Kokią įtaką mums daro dabartinė edukacinė sistema?
- Mokykloje jums pasako, ką reikia daryti. Man baisu, jog į Dailės mokyklą ateinantys 12 metų vaikai - jau represuoti žmonės. Teko mokyti piešti ir pagyvenusius žmones, kurie tik sulaukę solidaus amžiaus suprato, kad nori ir gali piešti. Kas tai yra, jei ne represija? Mokykloje iškeliami klausimai, į kuriuos neįmanomi teisingi atsakymai. Pavyzdžiui, ar turite ką nors prieš žmonių teises? Ne? Kovoti reikia ne už žmonių teises, bet su priežastimis, kurios jas atima. O dabar tik flirtuojame... Ką reiškia Vakarų pagalba Afrikos valstybėms? Kuo daugiau aukojame, tuo jie labiau skursta. Nors pagalbos daugėja, badas ten nemažėja. Ką tai reiškia? Visų pirma, kad visa tai tarpusavyje susiję. Visa, ką siūlo sistema, yra labai pozityvu, bet nuo to niekam nepagerėja.
Visa edukacijos sistema laikosi ant mokytojų pečių. Jie juodadarbiai. Ir dabar visiškai priklausomi nuo sistemos mašinos. Tai yra problema. Žmogiškumas išliks tol, kol mokytojai sugebės tam priešintis... O jeigu dar sugebės suvokti, kad už klaidas baudžiamas žmogus tolsta nuo savo prigimties, - viskas bus tobula. Edukacinės koncepcijos keičiasi, bet principas, kad mokytojas kalba su mokiniu ir mokinys supranta, kada šis nuoširdus, o kada meluoja, - tas nesikeičia jau tūkstantmečius.
- Ar yra sėkmingų švietimo mechanizmų pavyzdžių pasaulyje?
- Sunku atsakyti. Paprastai, jeigu plačiau domiuosi švietimu, jis yra tik meno srityje. Modelių yra daug, kiekviena valstybė pati atsakinga už švietimą. Galiu pasakyti, kad privačios, elitinės mokyklos - yra blogai. Jos skatina kažkokią nesveiką konkurenciją, diferenciaciją tarp žmonių. Žmogus tampa už tave aukštesnis, geresnis, labiau vertinamas ir gerbiamas, nes įgavo „statusą“. Bet tai naudinga tik klasinei visuomenei atsirasti. Net jei jūs baigsite universitetą, būsite labai išsilavinę, jums vis tiek bus įdiegtas nevisavertiškumo kompleksas. Turiu pažįstamų, kurie nepaprastai išsilavinę, nors universitetų nebaigę. Ir jie nuolat šviečiasi. Jie jaučia kompleksą, jog aplinka atrodo labiau išsilavinusi už juos, - tai yra kaina, kurią mokame už savo „statusą“.
- Kokią funkciją edukacijos sistemoje atlieka menas?
- Dabar menas atlieka represinę funkciją. Per jį paaiškinama, kas yra svarbu. Tau pasako: „Da Vinci! Klaupkis. Čiurlionis! Klaupkis.“ (juokiasi).
- Užsiminėme apie meną. Sakykite, ką mes turime kultūros srityje?
- Žmonėms patinka, kai gatvės iššluotos, kai traukiniai laiku važiuoja, pavyzdžiui, kaip Baltarusijoje, tačiau jiems nepatinka grafičiai. Nes tai yra negražu. O man atrodo, kad tai vėlgi represijos apraiškos. Man negražu tai, kas ir kaip statoma Alytuje, nes tai ateina iš valdžios, iš kapitalo, o graffiti man yra gražu, nes tai parodo kažkokią gyvybę.
Bet kas vyksta toliau? Policija gaudo vaikus ir gąsdina jų tėvus baudomis už saviraišką. Dar vienas pavyzdys - estetika. Mes įpratę galvoti, kad tai tik grožis. Estetika - tai išaukštinimas ir pažeminimas, o prie to yra dar 4 kategorijos: grožis, bjaurastis ir komedija, tragedija. Bet, iš esmės, visos kategorijos siekia arba išaukštinti, arba pažeminti. Be jokių „objektyvių" kriterijų. Geras skonis yra tada, kai mes tapatinamės su aukštuomenės vertybėmis. Pavyzdžiui, nuvykstame į operą. Tai reiškia, kad esame išsilavinę, kultūringi, inteligentai. Jeigu nenuvažiuoji - esi tamsus žmogus, runkelis. Toks ir skirtumas. Estetika ir politika yra suaugusios, nes visos estetinės normos paprastai yra valdančiųjų primetamos valdomiesiems.
Aš, kaip menininkas, buvau specialistų paruoštas dirbti šiai sistemai. Tačiau nebenoriu. Noriu dirbti taip, kaip man liepia širdis. Užuot gyvenus pagal kažkieno kito absurdą, patarčiau gyventi pagal savo paties kuriamą absurdą, tai yra gerokai smagiau. Kultūros principas - susitapatinti su modeliu. Susitapatinti su išgalvotu modeliu, kurį mums primeta aplinka. Pavyzdžiui, fotografijos, filmai, vaizdai apskritai. Mes taip įpratę prie vaizdo, jog žmogus eidamas gatve jau įsivaizduoja, kaip atrodys ekrane. Atkreipkite dėmesį, kad nuolat save varžome pagal tam tikrus standartus - atsistojame į vidurį, šypsomės, pozuojame, atsukame gražesnę pusę. Žmogus yra varžomas objektyvo, netgi jeigu jo ir nėra, netgi jei jis numanomas. Jis yra priverstas elgtis ne taip, kad jaustųsi laisvai, bet taip, kad „teisingai" atrodytų. Alytus, beje, pirmauja pagal mieste įrengtų stebėjimo kamerų skaičių. Tuoj jis pirmaus ir pagal psichopatų skaičių. Tiesioginę priklausomybę tarp savirepresijos ir psichikos sutrikimų apibrėžė Sigmundas Freudas dar 1930 metais. Taigi - „savo pačių saugumui esate stebimi...“
- Gal žmonių tarpusavio bendravimas būtų raktas į socialinę atsakomybę?
- Manau, kad taip, nes dar didesnė problema atsiveria, kai žmonės ir tarpusavyje bendrauja pagal jiems primestus modelius. Netgi ir gatvėje vyrauja tie modeliai, kurie persiduoda visiems. Šeimoje modeliai taip pat gajūs - tėvai šneka: „patylėkite, kai kalba suaugusieji", arba „kai užaugsi -suprasi", nors tie 15 metų vaikai daugiau žino apie seksą negu suaugusieji, ir pastarieji išgyvena „kaipgi jiems paaiškinti, iš kur atsiranda vaikai" - juk juokinga. Kaip realiai gyventi, kas aplinkui vyksta - apie tai reikia šnekėti, aiškintis. Deja, kultūra mus skatina tai tik pasyviai stebėti, padejuoti, užjausti... Tai kur ta socialinė atsakomybė? Kultūroje aš jos nematau.
- Negi nereikia pozityvių kultūringų poslinkių visuomenėje? Atjautos?
- Mes privalome būti kultūringi, nes mes civilizuoti... Ir tai peršame jau vaikams. Ir aš, iš esmės, dirbu tą darbą. Noriu, kad jie mąstytų laisvai, reikštųsi laisvai, o jie yra traumuoti jau nuo pat vaikystės, nes žino, jog yra, pavyzdžiui, negabūs. Nes jam pasakė: „Čiurlionis buvo gabus, o tu - ne." Kaip tai pavadinti, jei ne represija žmogaus atžvilgiu? Ir dar srityje, kur nėra jokių kriterijų? Ar gali tokiomis sąlygomis žmogus būti laisvas? Tai tik labai subtilūs dalykai, bet egzistuoja dar daugiau draudimų ir apribojimų. Policija, armija elgiasi šiek tiek šiurkščiau. Valstybinė mašina veikia tam, kad padarytų žmones priklausomus ir, tarkim, kad įvestų tvarką. Ir kas toliau? Įvyksta krizė. Gelbstimi bankai, spaudžiami žmonės. Ir tai yra tvarka. Paskui išlenda kažkoks Pilypas iš kanapių per televiziją, kuris, tarp kitko, dirba stambiam kapitalui, su jo perprodukcija, pelnų perpaskirstymu, pinigų kaupimu, ir sako: „Gerbiami žmonės, būkite žmonėmis. Aukokite." Geri žmonės puola aukoti, visi duoda, juk nebūsi beširdis. Vėliau ateina koks nors dėdė ir sako: „Mes padėsime šiai moteriškei, įstatysime jai langus nemokamai“, - ir rodo savo įmonės logotipąTai elementarus, paprastas kapitalizmas. Duoda pinigėlių visiems labai verkiantiems ir sako: „Matote, mes jumis rūpinamės. Mes gyvename socialiai atsakingoje visuomenėje. Mes - broliai ir seserys.“ Iš tikrųjų ta sistema tik dar labiau tave smaugia ir vėliau dar kartą skatina aukoti. Stambūs kapitalistai paprastai tie, kurie niekada neaukoja. O jei ir aukoja - ieško naudos.
- Ar tokia situacija egzistuoja tik Lietuvoje?
- Anaiptol. Dabar mes, Rytų Europos kraštas, išlindęs iš po komunistinės uždangos, perėmėme manieras, kaip madingai rengtis, kurti interjerą, vakarėlių madas. Prieš 15 metų mano draugas, atvažiavęs iš užsienio, sako: „Po galais, jūsų merginos lyg nuo podiumo nulipusios vaikšto.“ Taigi taip niekur nėra. Mes gyvename pagal spektaklį. Mums kažkas pateikia scenarijų ir mes jį įgyvendiname. Tai labai didelė problema. Mes visi tapome „buržua“. Mes suvokiame tai kaip gerovę. Apgalvojame, kaip reikia atrodyti, kokius namus turėti, kokia maniera šnekėti, kokią nuomonę turėti. Manau, jog kiekvienas žmogus turi turėti autonomiją. Kiekvienas žmogus turi turėti savo poziciją, niekas negali iš jo tyčiotis ar šaipytis. Tačiau kaipgi tu galvosi ne taip, kaip galvoja visi kiti?
- Ar tai naujų laikų produktas?
- Tarybiniais laikais buvo toks posakis: „Daryk su mumis, daryk kaip mes, daryk geriau už mus". Kas pasikeitė? Niekas. Principai iš tikrųjų labai panašūs.
- Kaip kapitalizmo sistema daro įtaka mūsų mąstymui?
- Mano bičiulis JAV darė akciją. Keliasdešimt menininkų iš viso pasaulio, JAV aukštuomenė, senatoriai, popžvaigždės suvažiavo į vieną didelę parodą. Organizatorius menininkams sako: „20 procentų nuo visko, ką parduosite, atiteks man." Mano draugas išsikeitė visus savo pinigus po vieną dolerį ir keletą po penkis, nes paprasčiausiai neužteko vieno dolerio kupiūrų. Išsikeitė ir pastatė iškabą: „Vienas doleris kainuoja 20 dolerio centų." Visi amerikonai manė, kad taip negali būti, jog jis kažką nori apgauti. Pirmi, beje, susiprato vaikai. Pasiprašė centų iš tėvų ir prisipirko dolerių. Ir ateina milijardierius, sako: „O ta 5 dolerių kupiūra irgi 20 centų?" Pardavėjui palinksėjus, milijardierius įsigijo tą kupiūrą. Galiausiai jis pardavė visus savo baksus ir atėjo laikas 20 procentų nuo pelno sumokėti parodos organizatoriui. Menininkas ir sako: „Aš pardaviau visus 150 dolerių ir mano pelnas yra - 150 dolerių. 20 procentų nuo tos sumos yra 30 baksų. Kadangi mano pelnas buvo minusinis, tai man iš tavęs turėtų būti pliusas. Ar negalėtum man jų duoti?" Organizatorius nesutriko: „Mes taip nesitarėme. Pelnas minusinis nebūna." Užuot atidavęs 30 dolerių, pasiūlė pusdienį plauti indus, kad užsidirbtų grįžimui namo. Ir mes čia turime konkretų kapitalistinį mąstymą. Manau, kad čia ir reikia pradėti ieškoti socialinės atsakomybės šaknų.
- Tai ką gi reikia daryti, kad išvengtumėme kapitalistinio požiūrio į gyvenimą?
- Visuomenei reikia sukrėtimo, jei jo nėra, žmonės nieko taip ir nedarys. „Stabilumas svarbiausia, viskas telieka savo vietoje - visi pasikeitimai, kuriuos daro ne valdžios struktūros, mane sunaikins“, - mąsto žmonės. Manau, visuomenė negali būti laisva, o tai reiškia, kad ir socialiai atsakinga, jei bent vienas žmogus yra tos laisvės netekęs. Nėra receptų, kaip kovoti su kapitalizmu. Jis nuolat keičiasi. Reikia būti gudresniam, subtilesniam, kūrybiškesniam, lankstesniam už jį.
LUNI nuotr.
