Nuo sausio 29 d. Lietuvoje gydytas Maidano kovotojas Rostislavas Melnykas trečiadienį išskrido į Kijevą. Iš čia išsivežė pačius geriausius prisiminimus. Lietuvos žmonių palaikymą, politikų globą ir, žinoma, profesionalią medikų pagalbą jis prisimins ilgai. Rostislavas bus IKRAUK.LT bendradarbis Ukrainoje ir stengsis teikti žinias iš pirmų lūpų.
Išvykdamas į Kijevą Rostislavas dar kartą prisiminė pastarųjų dviejų mėnesių įvykius.
Automaidano kovotojai: sumušti, bet nepalaužti
Lemtingą sausio 23 d. Kijeve buvo surengta Automaidano akcija. Penkių žmonių grupė, jau baigusi budėjimą Hruševskio gatvėje, važiavo Rostislavo automobiliu. Sankryžoje sustojus ir bandant sukti į kairę, kelią užtvėrė kariškių visureigis. Jie liepė trauktis atgal. Tačiau iš paskos privažiavo du „Berkut“ smogikų autobusai.
Pribėgę jie puolė daužyti viską, kas pasitaikė po ranka: automobilius ir juose sėdėjusius žmones. Iš pradžių lazdomis išdaužė langus, o paskui pradėjo į gatvę traukti žmones ir juos be pasigailėjimo tvatinti. Tiesa, su Rostislavu važiavusią merginą jie paleido, vienas bičiulis spėjo palįsti po daužomu kijeviečio visureigiu „Nissan X-Trail“. Du draugus „Berkut“ kariai sumušė ir suėmė, o pats Rostislavas sugebėjo per sumaištį nušliaužti iki parko ir ten pasislėpti. Vėliau pakeleivinga mašina nuvažiavo į privačią kliniką.
„Berkut“ siautėjimo pasekmės skausmingos: lūžusi ranka, trūkęs plautis, žaizdos galvoje ir ant viso kūno.
Į kliniką pateko už praeities nuopelnus
Į privačią kliniką Rostislavas pateko už praeities nuopelnus. Pasirodo, kai buvo užpulta
ir sumušta žurnalistė Tetjana Čornovol, būtent Rostislavas savanoriškai budėjo ligoninėje penkias paras ir saugojo ją nuo banditų. Taip tapo klinikos vadovo patikėtiniu: „Todėl, kai man nutiko nelaimė, klinikos vadovas pasigailėjo, priėmė gydytis, neleido niekur bėgti, kol pasveiksiu. Buvau beveik kaip namuose".
Lemtingas atsitiktinumas ir Lietuvos diplomatų gera širdis
„Man labai pasisekė. Ruošiausi bėgti iš Kijevo. Nes mano suimti draugai perdavė informaciją, kad V.Janukovyčiui (nenoriu net tarti jo vardo) ištikimi milicininkai nuolat klausinėja, kur aš esu. Daugybė sužeistųjų taip buvo pagrobti iš ligoninių. Tad turėjau skubiai dingti. Bet gydytojas ramino: sustiprėk, tada galėsi važiuoti.
Per bičiulius pavyko susisiekti su Lietuvos ambasados Ukrainoje darbuotojais ir man nusišypsojo laimė. Viskas įvyko labai greitai. Atvyko pasiuntinys iš ambasados, padaviau jam pasą, ir išskridome, – džiaugiasi Rostislavas. – Su jūsų diplomatais suvedė tik atsitiktinumas. Ambasados darbuotojai – labai rūpestingi, kai kurie man buvo kaip tėtis ir mama. Padėjo jie ir vienas bičiulis, paskolinęs 2000 grivinų (300 dolerių). Bet aš juos tikrai grąžinsiu“.
Gydymas Lietuvoje
Rostislavas buvo gydomas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje Lazdynų ligoninėje, vėliau išvyko į reabilitacijos centrą Šventojoje.
Man jūsų medikai sako: važiuok pailsėti. O aš nenoriu ilsėtis. Savaitgaliais grįždavau iš pajūrio į Vilnių ir su kitais ukrainiečiais organizuodavome pagalbą savo tėvynei.
„Man jūsų medikai sako: važiuok pailsėti. O aš nenoriu ilsėtis. Savaitgaliais grįždavau iš pajūrio į Vilnių ir su kitais ukrainiečiais organizuodavome pagalbą savo tėvynei. Per prezidentės patarėjus ir kitus politikus, savivaldybės tarnautojus, diplomatus bandėme rinkti pinigus Maidanui, nes kaip tik tuo metu prasidėjo jo šturmas. Stengiausi dalyvauti visuose Ukrainos palaikymo renginiuose: lietuviškame automaidane, laužų akcijoje. Taip pat sudarinėjome parsidavusių V.Putinui Ukrainos politikų sąrašus ir perdavėme juos A.Kubiliui. O jis jau per Užsienio reikalų ministeriją perdavė ES vadovybei. O darbo dienomis grįždavau atgal į sanatoriją“.
Grįžęs į Ukrainą, kovos dėl Krymo
Išskubėdamas atgal į Kijevą, Rostislavas svarstė, ką toliau veiks:
„Automobilio aš jau neturiu. Jis sudaužytas stovi kažkurioje aikštelėje, kai kurios detalės išvogtos. Draugai atsiuntė nuotraukas. Vaizdas nelabai gražus. Verslo taip pat neliko. Turėjau parduotuvę, keletą kitų užsiėmimų. Viskas pasikeitė. Visa Ukraina pasikeitė. Buvo liūdesys dėl žuvusių, gėlių jūra. Dabar reikia kurti viską iš naujo. Net ir man, pabuvus Lietuvoje, dabar sunku suprasti, kas vyksta tėvynėje. Nuvykęs gal geriau suprasiu būseną, kurioje yra mano tautiečiai. O dar tas V.Putino kurstomas karas.
Mes neturime teisės po tiek aukų nieko nekeisti. Suprantu, kad ydinga korumpuota politinė sistema dirbo daugelį metų. Bet dabar pats metas viską pertvarkyti, sugriauti „otkatų“ tinklą.
Gali Rusijos žiniasklaida rašyti bet kokias nesąmones. Bet aš žinau, kad mes kovojame už savo vaikų rytojų. Ir ne tik aš Kijeve. Tą daro ir mano artimi draugai Lvove, Sevastopolyje, Dnepropetrovske. O juk būtent Rusijos žiniasklaidos dezinformacija, lašėjusi kaip nuodas, ir sugriovė mūsų šalies ramybę ir pasėjo nesantaiką.
Grįžęs susitiksiu su savo artimaisiais, kurių pasiilgau, ir imsiuos darbo. Iš pradžių susitiksiu su bendražygiais. O paskui darysiu viską, kad Lietuvos žiniasklaida gautų kuo daugiau informacijos tiesiai iš Krymo. Juk reikia kažkaip kovoti su Kremliaus melu. Žmonės turi žinoti tiesą“.
