Žodis kompleksas reiškia savotišką baimės ir nepasitikėjimo savimi sintezę, nejučia tupinčią žmogaus pasąmonėje. Toji baimės išraiška kartkartėmis įkanda, pabėga, įkanda vėl ir taip kaip pasakoje be galo, žmogui gyvenimą ėda. Tad kokios negandos kausto šiuolaikinio lietuvio protą ir trukdo ateiti ilgai lauktai „vienai gražiai dienai“?
Pirmiausia reiktų paminėti, jog mūsų šalis – stereotipų kraštas: niekas čia nėra matęs intelektualios blondinės, negodaus politiko, kyšio besikratančio kelių policijos pareigūno ar sąžiningo milijonieriaus verslininko. Įdomiausia šioje situacijoje tai, kad šiuolaikinis tautietis taip puikiai susigyveno su šalies stereotipais, kad jie kone prie odos priaugo ir užkirto visus kelius į mintis apie kitokį gyvenimo būdą. Taip jau tapo įprasta lietuviui: Seime vagiu, policijoje - kyšius imu, o situaciją keisti - kompleksuoju. Bijau, žinoma: kaip man į akis kaimynui teks žiūrėt, jei jo kyšio nepaimsiu?.. Visai šiai susidariusiai padėčiai nejuokais daro įtaką dar viena šiuolaikinio lietuvio fobija - kalbos vartojimas. Kaip juokingai beskambėtų, šių laikų tautietis kompleksuoja kalbėti. Nūdienos tautos nuomonė - kariai už tiesą be laido nekovoja. Drąsos pakanka tik komentarams po didžiųjų portalų straipsniais, ir tai - pagailint išminties. Pamatyti lietuvį vieną su kitu kaip lygų su lygiu kalbantį ar nepažįstamajam komplimentą sakantį - jau būtų stebuklas! Visai kaip filme „Adam". Vaikinas serga Aspergerio sindromu, sukeliančiu bendravimo problemų. Kalba su herojumi turi būti primityviai aiški - jokių perkeltinių prasmių, netiesioginio humoro. Grynas šiuolaikinis lietuvis! Vienas su kitu kalba „iš aukšto", trumpai, piktai ir paprastai, padaugiažodžiauti leidžia sau tik komentaruose arba... po rinkimų.
O kur dar visi darbai, nedarbas, pareigos, įgaliojimai, rinkimai. Lietuviai juk darbšti tauta - gal ir ekonomika labiau sektųsi, jei nekompleksuotume dėl atsakomybės. Šių dienų lietuvio mąstymas - lyg žavi šokoladinė rožė ant didelio valstybės pyrago, jis - tik konditerinė dekoracija, neturinti jam svarios įtakos. Tautietį kankina paprasčiausias atsakomybės trūkumas: juk daugelis balsuoti planuoja lygiai taip, kaip ir skųstis būsima valdžia...
Įdomu, kada ateis laikas tautai susivienyti ne tik per krepšinio čempionatą, bet tiesiogines pareigas vykdant, kartu bėdas sprendžiant ar Airijon pabėgusio kaimyno sūnus auginant...
Belieka tikėtis, kad šiuolaikinio lietuvio kompleksus tas pats lietuvis ir nugalės, prisiminęs, kad šalyje egzistuoja ne kaip dekoracija, o kaip vienetas. Tokiu būdu gal ir mąstymo laukas išsiplės už asmeninės tvoros ar lovos kampo.
Parengė Urtė Povilaitytė, www.jaunimogidas.lt
Ginos Kubiliūtės / 15min.lt nuotr.
