Šunys taip ir toliau buvo marinami girtaujančių šeimininkų pastarąsias savaites. Pakeistas naujas antkaklis jiems tikrai nesuteikė sotumo jausmo, o dėl akių pastatyta per maža būda, į kurią jis net negali įkišti galvos – nešildė įšalusios žemės.
Nežinia kaip šioms niekam neįdomioms gyvybėms būtų pasibaigusi ši žiema, gal tiesiog vėl elementariom diskusijom kai kažką padėti yra per vėlu, o gyvūnų teisės niekam neįdomios.
Badaujančių šunų situacija buvo skelbiama plačiai, o atvažiavus į kaimą jame gyvenantys gyventojai, net nesupranto apie ką klausiama, o patiems suradus kiemą, kur gyvena kankinami šunys, girtuokliaujantys šeimininkai pirmą kartą girdėjo atgarsius apie blogai prižiūrimus savo šunis.
Visi dangstydamiesi įstatymais, leidimais, turbūt net neįtarė, kad nuvažiavus tiesiog į minimą vietą ir paprašius, šunys bus atiduoti pačių šeimininkų ir kad daugiau reikia ne viešai reiškiamų nuomonių ir diskusijų, o tiesiog entuziazmo tam pašvęsti vieną dieną, ta patį Sekmadienį.
Tokiais atvejais ir kyla kalbos apie sunkią neprižiūrimų/beglobių gyvūnų padėtį, tačiau absurdiškiausia, kad dažniausiai kai per vėlu kažką keisti vienu ar kitu atveju, o apie viešai išreikto žodinio susirūpinimo, tuo viskas ir baigiasi, nedarant jokių realių darbų.
Savaitės pabaigoje, pasirodžius pirmiesiems šalčiams, kalbomis grįžome prie straipsnio, o kai oro temperatūra jau rodė gerokai minusą, nusprendėme kad plačiai apsvarstytų „gelbėjimo entuziastų“ leidimų paimti šunis laukti jau per vėlu, nes kiekviena tokia sekanti diena, miegant tiesiog ant plikos žemės gali būti paskutinė.
Atsibudę Sekmadienio rytą, supratome, kad turbūt savanoriškai pagrindais veikianti ir tiesiog gyvūnų mylėtojų įkurta VŠĮ „SOS-gyvūnai“ jiems paskutinė viltis.
Prieš kelionę į Širvintus įsidėjome šunų maisto, iš kišenių išsitraukėme kiek turėjome pinigų, jei reikėtų šunis išpirkti ir išvykome jų ieškot.
Kelionė neilga, Širvintos rajone esantis Kabaldos kaimas gana paprastai randamas, užsukus į parduotuvę pasiteirauti kur yra viešai aprašoma Rožių gatvė, žinojo visi, nes ji prasideda iškart už parduotuvės kampo, bet kad viename iš namų gyvena badaujantys ir kankinami šunys – visi pirmą kartą girdėjo.
Išvykome toliau, užsukome į vieną, antra kiemą, niekas nieko nežino, bet baksnoja į priešingoje gatvės pusėje gyvenantį namą, teigdami kad ten gyvena asocialūs asmenys, bet ar turi šunų nėra tikri. Taip besiblaškant, privažiavo vietiniai vaikinukai, kurie mus palydėjo į vieną iš minimų kiemų, nes eiti vienom merginom nejauku, pasirodo jame gyvenantys žmonės nuolat girtuokliauja, o kartą jau teistas namo šeimininkas nesenai dar kirviu gainiojosi savo mamą.
Tik įėjus į kiemą, mus niekas nepasitinka, apart prie grandinių trumpai pririšti ir ant žemės tupintys šunys, maisto pėdsakų aplink nerasta, tačiau jie labai draugiški, turbūt kiekvieną ateivį sutinkant su viltimi, kad gal jis kažką numes valgomo. Išgirdęs triukšmą kieme išeina ir pats jo savinininkas, vos stovi ant kojų, tačiau paklausus kada paskutinį kartą valgė šunys - nepamena, o pasitikslinus ką duoda valgyt, jei apskritai duoda atsakė, kad ne mūsų reikalas, tad ką turi tą duoda.
Paklausus ar galima pasiimti šunis, būtų neetiška sakyt, tačiau necenzūriniais žodžiais davė suprast, kad nei mes nei jame gyvenantys šunys jo kieme visiškai nereikalingi, tad tiesiog gražiai atsisegus šunis pro jo šoną nusivedėme juos į mašiną. Faustą (straipsnyje vadinama Luna), maža dar metukų neturinti kalytė, greit susigūžė ant galinės sėdynės esančios striukės, patvirtindama kad važiuos bet kur, kur tik galima rasti meilę ir šilumą. Lapinas (straipsnyje pavadintas Dinu) mielai įšoko į bagažinę, kur ramiai sėdėjo visą kelionę į „SOS Gyvūnai“ mažą, tačiau visiem beglobiams mielą prieglaudėlę Vilniuje.
Nuvykome į trečią dar vieną minimų žmonių giminaičių kiemą, kur gyvena straipsnyje aprašoma Mirta. Pamatęs kaime sujudimą kieme mus jau pasitiko jaunas vaikinas. Nors ir išgėręs, šis jau buvo pasiryžęs kovoti dėl savo šuns, nes tikino tikrai prižiūrįs jį jau pastaruosius 10 metų. Grandinė neilga, tačiau būda tvirta, joje gulėjo nesenai pridėto šieno, būda įtaisyta dar po vienu papildomu stogu prie tvarto, vėjas neužpučia, o nuo šalčio tikrai yra kur pasislėpti. Kalytei įpilta vandens, žinoma jis po nakties sušalęs į ledą, bet kaip bebūtų rodo, kad dar vakare tikrai pilta. Puodas mėtėsi aplinkui, apvertus jį - pusę šuns maisto sudarė bulvių lupenų nuoviras, bet vėlgi negali spręst apie nepriežiūrą nežinant ar čia aplaidumas ar tiesiog kaimietiškas supratimas apie šunį. Palikome atvežto maisto, vietiniai vaikinukai sakė į šį kiemą užsuks dažniau, pasižiūrės, paskambins kaip sekasi. Šeimininkas tikrai pažadėjo pailginti grandinę, o mes iš savo pusės važiuodami pro šalį užvežti maisto.
Lapiukas jau turi kitus namučius. Šie žmonės jau turi iš mūsų pasiėmekatiną, todėl šiandien būtent pas mus atėjo ieškoti ir sargo, bei draugo. Lapiukas gyvens sodyboje. Žmonės apsidžiaugė, kad Lapinas dar jaunas ir svarbiausiai, kad mokės sutarti su jų vaikučiais.
Mažoji kalytė Fausta vakar atlaikė sterilizacijos operaciją ir ruošiasi naujam ir žymiai gražesniam gyvenimui. Ji nedidukė, smulkutė ir be galo nuoširdi, tai nėra sargas, tai nuoširdus ir meilės kupinas draugas.
