Linoshka, www.jaunimogidas.lt
Užsimerk. Kvėpuok ramiai. Atsipalaiduok.
Galvok apie tai, kas gera, jauku ir malonu. Prisimink tai, kas tave nuramina, paguodžia ir įkvepia naujiems žygiams.
Žinai, apie ką tokiais atvejais pirmiausia pagalvoju aš? Apie tave. Užsimerkiu ir, rodos, matau tavo akis, jaučiu tavo kūno kvapą ir praktiškai jaučiu alsavimą.
Mintys apie tave jaudina, nuramina ir padrąsina.
Žinai, aš tokia savotiška egocentrikė: įkeliu save ir tave į mažą savo vaizduotės pasaulėlį ir nutraukiu bet kokius saitus su realybe. Netgi kartais įsivaizduoju, jog nebėra kito pasaulio – tik tas, kuriame mes dviese. Ir nieko daugiau. Nei teisių, nei pareigų, nei spalvotų sapnų ar kvailų vertybių sistemų.
Kvailos, realybės neatitinkančios fantazijos, ir nieko daugiau. Juk aš kasdien tave turiu. Kasdien. Bet visa šita „savipaguodos“ sistema skirta toms akimirkoms, kai tavęs nėra šalia.
Esi vaikystėje dėliojęs dėstus? Geras jausmas, kai krūva mažų kvailų dalelių susilieja į kokį nors saldų peizažą, ar ne?
Gal nori tokiu pačiu principu sudėlioti ir mane? Surankioti išsibarsčiusias daleles, gražiai surikiuoti, įvesti tvarką, sudėlioti prioritetus ir, užuot pamokslavus bei mokius, pasakyti, kad vis dėl to aš puiki. Iš esmės aš tai žinau – tik kartais pamirštu.
Aš – patriarchalinės sistemos vaikas, todėl kartais mėgstu pasijausti silpna.
Ateik, papūsk man pirštelį – nusimušiau.
Pabučiuok čia.
Ir dar čia.
