Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Virginijus Keraminas. Sausio įvykius prisiminus

Alfredo Pliadžio (archyvas) nuotr.
Alfredo Pliadžio (archyvas) nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jau praėjo daugiau nei 20 metų, kai visa Lietuva kūnais apjuosusi Aukščiausios tarybos rūmus ir Televizijos bokštą, išreiškė apsisprendimą būti nepriklausoma. Niekas negalėjo ž...

Jau praėjo daugiau nei 20 metų, kai visa Lietuva kūnais apjuosusi Aukščiausios tarybos rūmus ir Televizijos bokštą, išreiškė apsisprendimą būti nepriklausoma. Niekas negalėjo žinoti, ką sumanys priešas, kuris jau 50 metų žudė, engė ir plėšė Lietuvos žemę, jos gyventojus. Kokius žiaurumus parodė raudonoji armija, įžengusi į Lietuvą, žinojome visi, tad laukti buvo galima visko. Niekas nesitikėjo lengvos pergalės, tačiau pasiryžimas būti laisviem nugalėjo baimę ir niekas nebūkštavo, kas bus, jeigu...

Tuo metu dirbau Aukščiausios tarybos apsaugoje, 4-ame skyriuje. Mačiau tautą lyg vieną šeimą giedančią tautinę giesmę Aukščiausios tarybos prieigose. Kada padėtis pasidarė pakankamai pavojinga ir nebebuvo galima nuspėti priešo užmačių, buvo pradėta kaip galima labiau užsandarinti patekimą į Aukščiausiąją tarybą. Mūsų ginklai aiškiai buvo per silpni atremti priešo puolimą, tačiau tuo metu buvome pasiryžę žūti ir ta žūtis neatrodė tokia baisi, gal kiek įtemptesnis buvo pats laukimas. Juolab, kad  šalia jautėme tautos dvasios stiprybę, juosiančią gyvu žiedu Aukščiausiosios tarybos rūmus.

Artėjant sausio įvykiams, mūsų apsaugos vyrai tiesiog apsigyveno Aukščiausioje taryboje ir į namus retas kuris beišeidavo. Rūmuose tarp gynėjų-savanorių mačiau daug įžymių žmonių, sportininkų. Mane paskyrė budėti Aukščiausios tarybos pirmininko namuose, o pats pirmininkas, atsisveikinęs su žmona, išvyko į rūmus ir ten nutarė laukti kas bus, kartu su visa tauta. Tai buvo didis apsisprendimas didžio žmogaus, pasiruošusio atiduoti gyvybę už tautą, už laisvę, už Lietuvą. Postuose budėdavome po vieną – apsauga priebutyje, o bute už durų – pirmininko šeima. Dažnai pirmininko žmona užeidavo į postą ir atnešusi kavos, pasidalindavo turima informacija. Atmosfera buvo persunkta nerimo, nes bet kuriuo metu čia galėjo pasirodyti ginkluoti priešo kareiviai.

Pamenu, sausio 11-osios ryte, atėjęs į postą pakeičiau savo kolegą, mane turėjo pakeisti sausio 12 d. 8 val. ryte. Poste dažnai sučirkšdavo stacionarus telefonas, o pakėlus ragelį, niekas nekalbėdavo, kartais nepažįstamas balsas paklausdavo – „Kur 65 –tas?”. 65 buvo mano kodinis pavadinimas. Mes žinojome, kad priešo spec. tarnybos tiksliai nustatė mūsų asmenybes ir yra sudariusi gynėjų pavardžių sąrašą.

Priešas gaudė mūsų pokalbius nešiojamo radijo ryšio bangose, lygiai kaip ir mes nusistatę savo radijo ryšį priešo bangų diapazone, galėjome pasiklausyti jų pokalbių. Sausio 12-tosios rytą, po paros budėjimo, mane turėjęs pakeisti kolega, neatvyko. Pasiskambinęs į savo štabą, sužinojau, kad nėra kam manęs pakeisti, nes vyrai ruošiasi priešo puolimui. Ir tik 22 val., išbuvus poste 38 val., mane pakeitė atvykęs kolega. Nuvykau į štabą ir sužinojau, kad sausio 13 d. 8 val. ryto vėl turiu būti poste. Iš štabo pėsčiomis patraukiau namo į Antakalnį, nes ištuštėjusiame mieste nesimatė jokio transporto, aptemusiame Vilniuje tvyrojo įtampa ir nežinia. Grįžęs namo,  kritau miegoti ir tik ryte atvykęs į postą pakeisti kolegos, iš jo sužinojau kas naktį vyko prie Televizijos bokšto...

Virginijus Keraminas

Kviečiame Ikrauk.lt skaitytojus pasidalinti pasakojimais, mintimis, prisiminimais apie Sausio 13-ąją. Rašykite, dalinkitės nuotraukomis ir vaizdo medžiaga čia arba siųskite ikrauk@15min.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt