Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žaliasis kodas

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Konkurso „Žaliasis kodas“ straipsnis apie ekologiją ir kaip mes galime prisidėti arba prisidedame prie aplinkosaugos.

Gintarė Meidūnaitė Dar vienas sausio rytas. Kažin, ar su tokiais „popieriais“ sulauksiu kitų metų... Pabudau, tiesą sakant, skausmingai. Vos pradėjusi rąžytis supratau, jog privalau judėti atsargiau, nes pradėjęs irti mano kūnas gali bet kada subyrėti. Apžvelgusi save, niūriai atsidusau: - Genija, ar matai? Nesulaukusi atsakymo, pradėjau dairytis aplinkui. - Gene, ar girdi? Tačiau niekas neatsakė, tik pasigirdo skausmingi atodūsiai kitų, netoli susispietusių molekulių. „Visada aš labiausiai bijojau, - su ašaromis akyse mąsčiau, - jog pabudusi ryte neberasiu gyvųjų tarpe draugės. Ji man buvo tarsi sesuo. Kartu kūrėme planus, kaip priversti žmones stabdyti atšilimą, bet tai buvo tik svajonės... Ir liks tik svajonės.“ - Viskas dėl jų! - sušukau taip garsiai, jog visos iki tol aimanavusios molekulės atsisuko į mane. Ozono sluoksnio gyvenvietėje stojo nejauki tyla. Turbūt tai mirusios Genės pagerbimas arba neturėjimas jėgų priekaištauti žmonėms. Kažkur iš tolumos pasigirdo spigus jaunos molekulės balselis: - Girdėjau, kad žmonės labai panikuoja. Sako: atšils ledynai ir visas pasaulis atsidurs po vandeniu. - Aha! Išsigando bestijos, - nusijuokiau. - Dar girdėjau, kad jie sugalvojo visokių būdų, kaip sumažinti klimato taršą. - Per vėlu. Genija jau mirė... - tyliai pasakiau ir pravirkau. - Niekada negali būti per vėlu. Mūsų gretos su kiekviena diena retėja, bet jei tik atšilimas sustos... – viltingai bėrė žodžius mano kaimynė. -Tikėk tuo ir toliau! Mūsų neliks, o žmonės gyvens kaip gyvenę apsikrovę šiukšlėmis. - Nebūk pesimistė, Okse, pažvelk žemyn, - džiaugsmingai pratarė mano sesuo. Pavarčiusi akis piktai pažvelgiau į žemę. Vaizdas tarsi paglostė širdį. Supratau turinti lašelį vilties. Padėtis dar gali taisytis, galbūt sulauksiu kito sausio? Spoksojau į Žemę ir negalėjau patikėti: ten, ant šaligatvio, sėdėjo dvi paauglės ir apsikabinusios verkė. - Kaip dabar aš nusipirksiu tą gražų medžiaginį maišelį - dviratį pavogė. - Tai einam pėstute, visai netoli - kokie 3 kilometrai. -  Juokauji? Tas gražus vaikinukas per televizorių sakė, jog reikia dviračiais važinėti... -  Arba pėstute vaikščioti, bet, gink Dieve, ne automobiliu. Juk girdėjai, kad dėl šių automobilių išmetamų teršalų baltosios meškutės ašigalyje nyksta. -  Nyksta meškutės? - su ašaromis akyse tyliai paklausė viena iš merginų. Toliau jų pokalbio nesiklausiau, supratau, jog jos tikrai susirūpino klimato atšilimu. Džiugiausi, jog bent kam pradėjo rūpėti mūsų likimas. -  Argi dvi merginos pakeis visos planetos likimą? Nejuokinkit, - pasakė mirties ribą bepasiekianti molekulė. -  O tu dar pažiūrėk kitur. Lyg ir ėmiau tikėti šviesesne ateitimi, išvydusi besivaidijančias moteriškes. Žemėje, kažkokiame didmiestyje, kieme, prie šiukšlių konteinerio, stovėjo kelios šiukšlių maišais apsiginklavusios moterys. - Pilsi visas šiukšles į vieną konteinerį? - nuoširdžiai stebėdamasi paklausė viena moteriškė. - Tai negi rūšiuosiu. Kapstytis šiukšlėse ne mano rankelėm... man ką tik manikiūrą padarė. - Bus tau manikiūras. Žinių, mieloji, neklausai? Meškutės nyksta, ledynai tirpsta, o tau -manikiūras, - ironiškai pasakė kita moteris. -  Argi aš viena pakeisiu pasaulį? - Jei visi galvotų kaip tu - mūsų jau seniai nebūtų. - Mano šiukšlių maiše vien piešimo popieriai ir keli tušti alaus buteliai, išmesti vyro. Pastarosiom dienom labai girtuokliauti pradėjo... – nuleido galvą moteriškė. - Žiūrėk, atrišam tavo maišelį, išimam butelius ir sudedam į stiklo konteinerį, o popierius - į popieriaus... - Rūšiuoti atrodo nesunku, - susigėdusi prisipažino moteris. Kaip aš apsidžiaugiau, išgirdusi tokius žmonių žemėje žodžius! Mano lūpose spindėjo šypsena, o ir kitos molekulės džiaugsmingai kūrė planus, ką čia nuveikus, kai bus sustabdytas globalinis atšilimas. Vienos tikėjosi įsteigti ligoninę sužeistiems nuo klimato taršos, kitos - susikurti šeimas ir  auginti vaikus gražiame, nebeužterštame ir viltingame pasaulyje. Aš irgi turiu planų: būsiu žinių vedėja Ozono sluoksnio gyvenvietėje, pastatysiu pūkinių debesų paminklą Genijai, išugdysiu draugės dukterį mažąją Genytę ir toliau stebėsiu įvykius žemėje. Pastarieji du norai yra patys didžiausi ir nuoširdžiai tikiu, kad suaugusi Genytė taps labai iškalbinga, darbščia ir geraširdiška moterimi, visada prisimins savo mamytę ir supras, kokiomis aplinkybėmis ji žuvo. O mano misija bus baigta, kai visi žmonės žemėje supras savo klaidas ir neleis pasauliui, kartu ir mums, žūti nuo piktos atšilimo rankos. Tikiu jų neabejingumu ir žinau, kad mano viltys pasiteisins. Brangus dienorašti, mano drauge, nuo rytojaus tu tapsi dar ir mažosios Genytės paguoda ir ramsčiu. Saugok ją, priimk broliškai jos išgyvenimus, kaip ir aš priimsiu. Visada mylėsianti Tavo Oksė
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt