Žemės likimas priklauso nuo tavęs, žmogau!

Konkurso „Žalias kodas“ dalyvės darbas. Autorė: Ugnė Mikalajūnaitė Žiūrėdama pro langą neįsivaizdavau, kad tokie laikai kada nors ateis: dar prieš dešimt metų ėjome gatvėmis šaukdami žodžius apie koralus, meškas ir ašigalius, tačiau jie liko tik istorija… Dabar dangus pripildytas smogo tvaiko, saulė kaitina vis smarkiau ir smarkiau, o apie atgaivinantį pasivaikščiojimą parke galima tik pasvajoti. Kur dingo visi „žalieji“? Mes vis dar čia, bet bejėgiai, einame gatvėmis ir stebime pro šalį lekiančius automobilius, dūstančius žmones ir paskutines piktžoles (tik tiek liko iš Žemės plaučių). Kai visų mintyse teskamba frazės apie technologijas, ir darbą šiais niūriais 2020-ųjų laikais, mes su nostalgija prisimename laikus, kai turėjome visus metų laikus, žydinčius medžius bei gaivų deguonies prisotintą orą… Grįžkime į dabartinius laikus, kurie ir yra persilaužimo metas, kai pagaliau reikia nuspręsti ar mes atiduosime Žemę teršalų gniaužtams.. Aš stengiuosi dėl gamtos ir man rūpi ne tik toli esantys pavojaus taškai kaip ašigaliai ir koralų rifai, bet ir tie, kurie yra aplink mane: apatiški mano šalies, miesto, rajono gyventojai, netikintys globaliniu atšilimu ir vis dar važiuojantys į darbą keturiais automobiliai – po vieną kiekvienam šeimos nariui. Ar jie nesusimąsto, kad užlipę ant dviračio, nuėję penkis šimtus metrų pėsčiomis, jie bent maža dalele prisidės prie gaivaus oro? Nejaugi nusipirkus porą šiukšliadėžių ir įmetus plastiką į vieną, o metalą į kitą dėžę jų gyvenimas taps sunkesnis? Dėl tokių poelgių diena netaps sunkesnė, netgi gražesnė, nes jausi, kad padedi kažkam didesniam – žmonijai. Tačiau dar yra ir kitų, sunkesnių ekologijos bėdų. Tai be paliovos kertami medžiai, kurių nespėjame atauginti… Kalbant moksliškai, per metus nukertama apie šimtą dvidešimt aštuonis tūkstančius medžių, o tai juk didžiuliai mastai mūsų mažai valstybei! Nejaugi mes esame blogesni už suomius, kurių šalyje miškai užima septyniasdešimt vieną procentą, kai pas mus žalieji broliai teturi trisdešimt menkų procentų? Gal ir neturime tokių posakių kaip „Suomija be miško kaip meška be kailio“, tačiau Lietuva gali padėti, nors ir kokia maža ji būtų… Tiesą sakant lietuviai nėra tokie žiaurūs teršėjai: neturime galingų fabrikų ir gamyklų, mūsų upės dar švarios, vanduo kol kas geriamas, o oras pilnas deguonies, bet turime ir bjaurių problemų… Mūsų gyvenvietėse niekada nebuvo daug sąvartynų, tačiau pastaruoju metu jų kiekis padidėjo: dabar Lietuvoje yra apie aštuonis šimtus šiukšlynų, iš kurių į didžiausiąjį per metus atvežama bene du šimtai tūkstančių tonų atliekų, o tai tik kelių rajonų skaičius! Jeigu ir toliau šiukšlinsime tokiais mastais, mūsų valstybės teritorija bus padengta sąvartynais per artimiausius dvidešimt metų! Aš žinau, kad yra numatyti projektai šiukšlynu naikinimui, tačiau nepakėlus žmonių žinių kiekio, šie veiksmai neduos naudos, o pinigai plauks veltui.. Manau kai kurie žino, jog 1943 metais buvo įkurta Lietuvos Išlaisvinimo Sąjunga, kuri stengėsi padėti Lietuvai kovoti su Rusijos priespauda, šias laikais toks susijungimas irgi praverstų, tačiau mūsų priešai nebe rusai, o gamtos teršėjai, negalvojantys apie savo veiksmų poveikį aplinkai ir aplinkui esantiems žmonėms. Lietuviams, jau laisviems nuo okupacijos, reikia suprasti, kad tai kas yra šalia turi būti prižiūrima ir saugoma, juk mes Žemėje esame ne tam, kad naikintume jos turtus, o tam, kad būtume rūpestingi globėjai ir saugotojai. Visi žinome ką reikia daryti, kad aplink mus būtų mažiau teršalų, bet reikia pagaliau įsisavinti, jog padėti turi ne „jie“, o „aš“! Taigi, taisykles žinai, bet šį kartą jų bus laikomasi, tiesa? Nepalik gamtos teršalų valiai, juk juos galime nugalėti. Rinkis dviratį ir kojas vietoj automobilio, mesk šiukšles į spalvotuosius konteinerius, pasodink bent vieną medį. Neužmirk, kad pasaulyje virš šešių milijardų žmonių ir jei visi taip padarys, tada Žemė sužaliuos, o žmonių veiduose įsižiebs šypsenos! Nebūk abejingas, juk Žemės likimas tavo rankose.