Įžengi pro dureles, apsidairai ir į tave susminga kelios dešimtys akelių. Jos visos sužiba. Nes tu esi jų viltis, jų svajonės. Tu gali būti jų rūpestėlis ir meilė... Gali būti tas, už kurį jie galvą padėtų... Tas, kuris išloš didžiausią pasaulyje loteriją, nes daugiau niekas neturės tokio pat prizo. Iš kur jie? Kas jie?
Gali nusipirkti meškutį manydamas, kad nusipirkai jį vienintelis, bet kitam miesto gale tokį nusipirko jau dešimtys vaikų... Gali nusipirkti suknelę, bet vieną dieną vis vien mieste sutiksi moterį, dėvinčią tokia pat suknele. O jis bus toks vienintelis ir daugiau tokių niekad nebebus. Jis turės savo charakterį, savo ydas, savo pranašumus. Ir jis turės tave, o tu turėsi jį. Tu jį muši, barsi, peiksi, paspirsi? Dabar jis bijo tavo gentainių, bijo saulės, bijo žvaigždžių, galbūt bijo vietos, kurioje užaugo. Tu jį čia parsivežei iš kaimo, kai šis tebuvo mažas pūkuotas meškis. Bet dabar jis bijo... Bijo visų kitų, tik ne tavęs. Jis tave myli ir... Ne, jis nemano, kad tu blogas, jei jam sudavei per snukį... Jis SUPRANTA, kad tai jis buvo blogas šuo. Jis kaltas, o ne tu. Metams bėgant jo prekinė išvaizda ges... Jis nebebus tas mielas pūkuotukas...
Ir ne... Tu tai padarysi – atiduosi jį. Patupdysi jį ten, kur ore tvyro susimaišę baimės, sielvarto ir mirties kvapai. Manai, kad padarei gerai? Padarei teisingai? Ką gi, tu šeimininkas... Visi tie puikūs šuneliai, kurie strikinėja ir garsiai amsi, taip pasitikdami kiekvieną – jie suras namus. Jie ištvers, jėgos neapleis. Ir vieną dieną jie iškeliaus į naują gyvenimą. Ir tik spės suamsėti draugams sudie. O taviškis? Tas senas kudlius, ką šiuo metu daro jis? Jis guli kamputyje susirangęs, kad tik nekliūtų už akių. Geriau tegul tas jaunas šunelis strikinėja, o taviškiui taip geriau. Jis guli savo, jau seniai nedailų, mažo šuniuko snukutį įbedęs į savo „kaltūnus", kurių galiukuose vis dar kartais galima užuosti namų kvapą...
Į prieglaudą įžengia jauna šeima. Tėvui patrauklus pasirodo tavo susisukęs senukas, tačiau vaikas beda pirštu į vieną iš narve lakstančių ir dūkstančių mažų šuniukų. Ech... Laimingas kūdikis. Dabar jis keliauja ten, kur jam bus labai linksma, ten, iš kur daugiau čia niekad nebegrįš. Tikėkimės...
– Tėti, tėti! O kur neša tą juodą šuniuką?
– Jį... Hm... Na, jį neša pas daktarą...
Taip, tai tavo šuo. Ir taip, jis išeina iš narvo. Bet ne pas daktarą. Jis išėjo ieškot tavęs ir tik palypėjo aukštyn, kad geriau tave matytų...
Ar esi išgelbėjęs gyvybę? Mes tai darome kasdien ir mums reikia TAVO pagalbos! beglobis.lt
