Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Slidininkė Samanta Kolosovaitė: „Konkurencija gerina rezultatą“

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Uteniškė Samanta Kolosovaitė jau 6 metus skina laurus slidinėjimo varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ambicinga ir energija trykštanti mergina įsitikinusi, kad sportas – jos gyvenimo variklis.

Uteniškė Samanta Kolosovaitė jau 6 metus skina laurus slidinėjimo varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ambicinga ir energija trykštanti mergina įsitikinusi, kad sportas – jos gyvenimo variklis. Slidininkė nenuleidžia galvos net po pralaimėtų varžybų, ji dėkinga treneriui Stasiui Derviniui, kurį mergina laiko vedliu ne tik į sportinius pasiekimus, bet ir gyvenimą.

Kokio amžiaus pradėjai lankyti sporto būrelį?

Sportuoti pradėjau baigdama 4 klasę.

Koks buvo Tavo gyvenimas iki tol?

Oi! Dar kai neužsiėmiau slidinėjimu, buvau labai aktyvi mergaitė. Pamenu, su berniukais kieme beisbolą, futbolą, kvadratą ir daug kitų žaidimų žaisdavome. Mėgau rungtynes, konkurenciją. Tuo metu dar gyvenau mieste, buvau tikra vėjavaikė – visuomet kažką turėdavau veikti. O kiek traumų esu patyrusi!

Ar daug laisvalaikio turi? Kaip jį leidi? Ar lieka laiko vaikinams?

Tiesa ta, jog laisvalaikio neturiu, ypač žiemą. Bet žiemą jo ir nereikia. Nelabai ją mėgstu, tad po treniruočių būnu namuose. O vasarą kas kita... Norisi ir prie ežero, ir su draugais pabūti. Bet ne visada išeina, nes per dieną būna 2 treniruotės, todėl grįžtu po pirmosios ir, nors daugumai pasirodys keista, einu pietų miego. O dėl vaikinų – sportas netrukdo, ypač kai draugas taip pat sportuoja.

Ką Tau reiškia sportas?

Čia aš galėčiau rašyti ir rašyti. Man sportas – tai ne tik treniruotės ar laiko praleidimas. Sportas – mano ritmas, mano būdas. Galiu teigti, jog pradėjusi rimčiau užsiimti slidinėjimu, aš susiformavau kaip asmenybė. Net mokytis ėmiau geriau!

Kas Tave paskatino sportuoti?

Manęs neskatino nei mama, nei tėtis, nei dar kas nors, kaip daugumą. Pati tartum žinojau, kad sportas – mano pašaukimas.

Ar sieji savo gyvenimą su sportu?

Labai sunku dabar pasakyti, ar siesiu jį su sportu ateityje. Mat aš vieną dieną čempionė, o kitą – nebe. Bet galiu prasitarti, jog greit vyksiantis Europos jaunimo olimpinis festivalis nulems mano tolesnio gyvenimo vėžes.

Kodėl pasirinkai būtent šį sportą, o ne, pavyzdžiui, dviračius ar plaukimą?

Kai atėjau į sporto užsiėmimus, aš nežinojau, kad būsiu mokoma slidinėti. Paklausiau draugės, kas čia bus veikiama, pasakė, kad bus žaidžiamas futbolas, bėgiojama, važinėjama riedučiais, dviračiais – iškart labai panorau lankyti šį būrelį. Kai atėjo žiema, pamačiau, kad jau stoviu ant slidžių.

Ar niekada nekilo mintis tiesiog mesti viską ir būti nepriklausomai nuo jokios sportinės veiklos?

Ooo, kadangi esu labai emocinga („užsidegu“ greit kaip degtukas), žinoma, kad kilo. Po nesėkmių seniau pradėdavau dar stipriau kovoti, dar labiau stengtis. Vėliau atsirado toks nepasitikėjimo jausmas, noras būti laisvesnei. Ačiū treneriui Stasiui Derviniui, kad aš vis dėlto čia.

Slidinėjimas, bėgimas – visa tai reikalauja daug jėgų, tad iš to galime spresti, kad esi stipri asmenybė. Ar tikrai tokia esi visose gyvenimo srityse?

Bet kokiam sportui reikia daug ištvermės ir valios pastangų bei ryžto. O ar esu stipri visose gyvenimo srityse – tikrai ne, nors visur ir visuomet noriu būti lyderė ir labai mėgstu konkuruoti moksluose, pokalbiuose... Bet, tarkime, maisto gaminimas nėra mano stiprioji sritis.

Kai pradėjai lankyti šiuos užsiėmimus, ar tikėjai, kad kažkada taip daug pasieksi?

Tikėjau! Ir daug daugiau! Ateidama čia pasakiau, kad būsiu pasaulio čempionė. Buvau maža, naivi ir užsispyrusi, todėl nemokėjau įvertint tikrosios padėties. Bet... niekada nesakyk niekada. Tiesa?

Kadangi daug sportuoji, ar nuo to nenukenčia mokslai?

Mokslai, mokslai, mokslai... Kaip jau minėjau, visur mėgstu būti lyderė, todėl ir mokslų neapleidžiu. Kartais per išvykas praleidžiu kokį pamokų kursą, bet mano mokyklos mokytojai labai geronoriški ir padeda pasivyti kitus. O sportas mokslams tikrai netrukdo, priešingai – išmoksti iš savęs išsireikalauti to, kas pažymėta geriausios kokybės ženklu.

Prieš keletą metų gyvenai Utenoje, bet atsidūrei mažame kaimelyje. Kur geriau? Ar gyvenimas kaime riboja Tavo sporto galimybes?

Taip, tiesa. Bet iš dalies gyvenant kaime daug geriau sportuoti – platesnė erdvė, o ir žmonės čia mane žino ir pratę prie mano veiklos, ne taip kaip Utenoje (ten centre neseniai padarė slidinėjimo trasą – aut. pastaba), kur visi žiūri išsižioję ir murma, kaip mes jiems trukdome. Be abejonės, ne visi tokie.

Gal šioje sporto srityje turi kokį nors savo favoritą, į kurį norėtum lygiuotis?

Favorito neturiu ir neturėsiu. Pati sau esu favoritė. Svarbiausia – nugalėti save.

Koks turi būti žmogus, kad galėtų lankyti šiuos užsiėmimus?

Nereikia būti kažkokiam išskirtiniam, bet kas gali sportuoti, bet ne bet kuris gali tapti profesionaliu sportininku. Dauguma sako: ,,norėsi ir turėsi“, bet čia taip nėra. Rezultatą lemia daug daug niuansų... Kiti nors ir stengiasi, vis tiek gero rezultato nepasiekia. Bevaisis darbas visuomet yra skaudžiausias. Mano kolegės V. Kairytė ir N. Bukovskytė yra skirtingos kaip žemė ir dangus, bet abi pasiekė daug laimėjimų ir yra perspektyvios sportininkės.

Ne paslaptis, kad esi apkeliavusi daug šalių. Kuri iš jų Tau pasirodė gražiausia ir kodėl?

Austrija – ten taip gražu, jauku. Tai – mano svajonių šalis.

Gal galėtum apibūdinti savo trenerį?

Mano treneris S. Dervinis yra labai individualus. Jis reiklus, griežtas, turintis savo nuomonę. Kitaip sakant, mūsų vedlys į pergales. Nepaisant jo reiklumo, jis turi gerą humoro jausmą. Treneris man daug padėjo: ne tik sporte, bet ir gyvenime.

Ne paslaptis ir tai, kad turi daug laimėjimų. Kuris iš jų Tau brangiausias? Gal galėtum išvardyti didžiausius savo pasiekimus?

Oi, tų laimėjimų daug, bet svarbiausius tikrai atsimenu: Lietuvos slidininkų vasaros čempionato varžybų čempionė, V. Vencienės taurės varžybose 2 vietos prizininkė, o 2010 metais – ir čempionė. Du kartus tapau Baltijos taurės čempione, pirmąjį – 2007 m. Latvijos čempionato nugalėtoja buvau irgi keliskart.

Patys geriausi mano startai ir buvo 2007 m. Lietuvos čempionate sprinto rungtyje tapau 3 vietos prizininke, Švedijoje, Idre, 4 vietos laimėtoja.

Neseniai Latvijoje, Priekulėje, vyko varžybos, kuriose suaugusiųjų grupėje buvau 4 ketvirta. Atsivertus diplomų knygelę, galima pamatyt mano, kaip sportininkės, šokėjos bei mokslo atstovės, pasiekimus. Bet didžiausias laimėjimas – kad aš vis dar čia!

Koks jausmas užplūsta, kai Tavęs palaikyti ateina draugai ir per varžybas skanduoja: „Sama, varyk“?

Anksčiau būdavo labai gera – tokias teigiamas emocijas keliantis reiškinys. Bet dabar jau beveik jokių emocijų. Dažniausiai net negirdžiu, nors ir labai garsiai šaukia. Susikaupimas, kančia ir noras viską užlieja, todėl mintyse klausausi tik savęs arba trenerio, jei jis šaukia, kiek atsilieku, ar kiek laimiu.

Ar lankai dar kokius nors būrelius? Jei ne, tai kodėl?

Nelankau, nors labai norėčiau. Per didelis krūvis – jei nori gerai sportuoti ir mokytis, turi kažką paaukoti.

Gal galėtum išduoti savo gyvenimo kredo, aišku, jei tokį turi?

Žinoma, turiu. Jei eiti – tai laimėti, jei ne laimėti – tai nėra ir ko eiti!

Gal galėtum išskirti 3 gerus ir blogus savo charakterio bruožus?

Geriau pasakysiu šešis, nes įvairiose situacijose mano blogi charakterio bruožai man padeda ir virsta, galima sakyt, gerais. Beatodairiškai karinga, karštakošė, išsiblaškius, emocinga, kartais jautri, atvira.

Ar nepasitaiko žmonių, kurie tiesiog pavydi Tavo šlovės? Gal tai yra Tavo draugai?

Nepasakyčiau, kad jaučiu didelę šlovę. Yra už mane gerokai daugiau pasiekusių. Tikri draugai su manimi atviri, nuoširdūs. Nors jų nedaug, bet jie tikri.

Ar norėtum, kad Tavo jaunesnysis brolis ir sesė sektų Tavo pėdomis? Kodėl?

Viena mano sesė jau sportuoja, tai – Kornelija, aš jai įtakos nedariau. Sportuoti pradėjo pati. Įaugę į kraują, kaip kad močiutė sako. O mažiausieji dar per maži. Bet gal nepatarčiau – tiek ašarų pralieta. Man pačiai vis dar sunku būna. Vis dėlto manau, kad bet koks sportas reikalauja aukų.

Kokie tolimesni Tavo planai? Ką dar žadi nuveikti, pamatyti?

Nesu tokio sportinio lygio, kad pasirinkčiau, kur ir kada važiuoti – viską sprendžia treneriai. O aš nemėgstu planuoti, todėl to nedarau. Tikiu prietaru, kad jei planuoji – neišsipildo.

Ko norėtum sau palinkėti kaip sportininkei ir kaip žmogui?

Sveikatos, sveikatos, sveikatos! Ne tik sau, bet ir visiems savo kolegoms. Konkurencija gerina rezultatą!

Parengė Austėja Pilipavičiūtė, jaunimogidas.lt

Komentarai
Temos Konkurencija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt