Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tėveliai, gal metas keisti požiūrį į sportą?

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vyksta vaikų sporto varžybos, dalyvauja apie 30–40 vaikų, juos palaikančių tėvų geriausiu atveju bus 2–3... Kokia priežastis, kad tėvams mažai rūpi vaikų užklasinė veikla, – klausia reporterė.

Kokiame nors Lietuvos miestelyje vyksta vaikų sporto varžybos. Nesvarbu, futbolo ar žolės riedulio, lengvosios atletikos ar stalo teniso. Dalyvauja apie 30–40 vaikų. Salėje juos palaikančių tėvų geriausiu atveju bus... 2–3? Tikriausiai tokiu „paveikslu“ nustebintume tokias šalis kaip Olandija, Belgija, Anglija, kur net tokių pyplių, už kuriuos žaidimo kamuolys ar lazda didesnė, palaikyti ateina ne tik jų tėvai, bet ir seneliai, kaimynai ir draugai. Kodėl toks kontrastas? Kokia priežastis, kad tėvams mažai rūpi vaikų užklasinė veikla, ypač jei ta veikla susijusi su sportu? Tėvai per daug užsiėmę, visuomenėje vyraujanti bendruomeniškumo stoka, ar vaikų sportavimas per daug nerimtas ir laikinas dalykas? Jei jau patiems tėvams nėra įdomu, kuo užsiima, kokiais pasiekimais žiba jų vaikai, tai ko stebėtis, kodėl valstybei, savivaldybei, kai ateina metas sudarinėti biudžetą, mažai įdomūs tampa sporto reikalai (sportui skiriamos lėšos Lietuvoje lyginant su kitomis valstybėmis yra tiesiog juokingos). Mes vieninteliai Europoje neturime nacionalinio stadiono. Pas mus mažai nutuokiama, jog sportininkai yra vieni geriausių savo šalies ambasadorių. Pastatytume kelias dešimtis taip reikalingų stadionų, standartus atitinkančias sporto bazes, kuriose rengtume pasaulinio lygio turnyrus, remtume savo sportininkus kaip pridera, ir visa tai garsintų mūsų šalį ir pritrauktų turistus iš viso pasaulio. Beje, žymiai labiau nei tie Valdovų rūmai ar ministerijos sandėliuose dūlančios Lietuvos įvaizdžio knygelės už 800 litų. Teko dalyvauti prancūzo profesoriaus Alano Ferrando seminare apie sporto vadybą. Jame dalyvavo įvairių sporto šakų atstovai iš Lietuvos. Seminaro dalyviams sudarinėjant sporto organizacijų veiklos planų projektus, be mūsų valdžios skurdaus požiūrio į sportą, buvo linksniuojamas ir tėvų menkas, o dažnai ir priešiškas dėmesys savo atžalų sportinei veiklai. Žinoma, reikia turėti minty, kad šiandien vaiką išleisti į sportinį būrelį daugeliui tėvų Lietuvoje yra didelė prabanga. Reikia nupirkti sportinius batelius, apsaugas, jei kultivuojama sporto šaka įmantresnė – dar ir kitą inventorių (pvz. teniso, ledo ritulio, žolės riedulio, irklavimo atveju), važiuojant į varžybas įdėti maisto (nes paprašius vaikams skirti dienpinigius, savivaldybė gieda tą pačią visiems gerai žinomą giesmę: „Nėra pinigų“). Bet šis straipsnis ne apie mūsų nepriklausomą šalį amžinai kaustančią krizę. Šis straipsnis apie mūsų tėvų, visuomenės ir kartu iš jos sekantį valstybės požiūrį į sportą. Kaip buvusi profesionali žolės riedulio žaidėja, esu subjektyvi. Mano manymu, jis mažų mažiausiai keistas, o dažnai ir absurdiškas. Tai kas gi paskatino susidaryti tokį įspūdį? Pirmiausiai, tai tėvų (ne visų) priešiškas požiūris į sportuojančius vaikus. Ne kartą iš trenerių girdėjau dejones, kaip šiais laikais sudėtinga surinkti vaikų grupes. Nekalbėsiu apie krepšinį, manau, kad krepšinio bendruomenės situacija šiuo ir kitais kalusimais yra viena geriausių. Juk krepšinis yra antroji Lietuvos religija. Bet Lietuvoje sėkmingai žaidžiamos ir kitos sporto šakos. Olimpiniai, Pasaulio ir Europos čempionatų medaliai iškovojami ir kitų sporto šakų atstovų. Tiek iš žolės riedulio, tiek iš futbolo trenerių, tiek per savo sportinę karjerą, esu asmeniškai girdėjusi atvejų, kai tėvai ypatingai neigiamai reaguodavo į vaiko pasirinktą užklasinę veiklą – sportavimą komandoje. Suprantama būtų, jei vaikas to nenori savo pasirinkimu. Bet kai vaikui puikiai sekasi, jis tampa vienu iš komandos lyderių, ir tėvai patys dažnai nesuprasdami kodėl, ima ir uždraudžia net galvoti apie ėjimą į treniruotę – sunku pateisinti. Treneriams jie išdėsto tokias pagrindines priežastis: mėlynės, kenkimas mokslams ar net toks absurdas, kaip žalinga aplinka (!). Nesenas atvejis iš žolės riedulio trenerės patirties. Mergaičių komandoje žaidė talentingos sesutės. Puikiai sekėsi, tapo komandos lyderėmis, ir pačioms patiko. Staiga nustojo eiti į treniruotes... Tėvai neleidžia. Trenerei aplankius tėvus, jie nurodė pagrindinį argumentą – mėlynės ant kojų. Bet vietoj riedulio pasiūlius eiti žaisti šachmatais, reakcija vis vien ta pati. Tėvų supratimu, vietoj prasiblaškymo, vaikams naudingesnis namų areštas. Ir imi suprasti, kad taip šiais laikais vaikai yra skatinami. Liūdna, kai visa tai vyksta tada, kai pradeda puikiai sektis. Jei kalbėti apie mėlynes. Taip, į jas tėvams žiūrėti nemalonu, dar nemaloniau jei jos „uždirbtos“ treniruotėse. Bet vaikai mėlynes „uždirbti“ gali ir namie, ir kieme. Nuo visko juk neapsaugosi ir paskui kiekvieną žingsnį nebėgiosi. Nesenai į rankas man pakliuvo A.Užkalnio knyga „Anglija. Apie tuos žmones ir jų šalį“. Joje aptikau skyrių apie sportą Anglijoje. Jame aiškinama, kodėl toje šalyje labai svarbus sportas, ypač jaunimo lavinimo srityje. Tad A.Užkalnis rašo, jog pagal britų mąstymą, jaunam žmogui daug svarbiau suręsti charakterį, o žinias galima bus įdiegti ir vėliau. Vaikas su suręstu charakteriu galės dirbti vadovo darbą, užimti geras pareigas. Geras vadovas, lyderis gebės vadovauti bet kurioje sferoje, o pritrūkdamas reikiamų žinių, galės nusisamdyti profesionalius darbuotojus. Jei praleisi progą suręsti charakterį, šios spragos jau vėliau neužtaisysiO charakterį geriausiai lavina sportas, ypač komandinės sporto šakos. Dėl to Jungtinės Karalystės mokyklose bei universitetuose sportui skiriamas dėmesys labai didelis. Jokiu būdu nenoriu agituoti prieš mokymąsi. Bet nesutinku su tėvų nuomone, jog sportas trukdo mokslams. Turiu aibę pavyzdžių (ir savo asmeninį), kai gebama eiti penkiskart per savaitę į treniruotę ir gauti aukščiausius balus. Jei brandos atestatas ir neblizgės dešimtukais – ar tai katastrofa? Vienam seminare apie vaikų auklėjimą, lektorius ir žymus gydytojas iš Rusijos O.Torsunovas paklausė 40-ies dalyvių: „Kas įsidarbinant rodė darbdaviui savo brandos atestatą?“. Iš viso rankas pakėlė tik 2 dalyviai.Sportas smegenų „kokybei“ tikrai niekam dar nepakenkė. Bet sėdėjimas prie televizoriaus bei kompiuteriniai žaidimai pakenkė ir kenkia, net labai. Kaip tik sportiniai užsiėmimai, ypač komandiniai žaidimai skatina loginį mąstymą, fizinis judėjimas gerina kraujotaką, o tuo pačiu ir atmintį. Tad derėtų gerai pagalvoti, kas vaikui geriau – sėdėjimas prie televizoriaus, kompiuterio, šlaistymasis gatvėmis ir užsiiminėjimas nelabai teigiama veikla, ar geriau sportavimas draugų komandoje – savo charakterio kūrimas, tikslo turėjimas ir jo įgyvendinimas? Žinoma, reikia paminėti atvejus (ir dėl to nėra smagu), kai sportininkai nesveikais įpročiais prisideda prie neigiamo sporto, kaip naudingos veiklos, įvaizdžio. Rūkymas, alkoholis ir sportas vienareikšmiškai nesuderinami. Jau ne kartą girdėjome, kad Lietuvoje pradeda rūkyti vis daugiau vaikų ir paauglių. Pasirinkimą rūkyti nulemia daug veiksnių. Bet ar tame veiksnių sąraše yra sportas? Abejotina. Čia ir tėvų, ir trenerių, ir mokytojų užduotis – šviesti nuo mažų dienų apie rūkymo, alkoholio vartojimo žalą. O svarbiausia, šviečiant rodyti atitinkamą pavyzdį. Galima būtų šia tema daug parašyti. Bet šiuo atveju, kalbame apie tėvų (ne)prisidėjimą prie vaiko sportinės veiklos. Labai norėčiau paraginti tėvelius, kurių vaikai užsiima sportu, ar dar ateityje užsiims, pažiūrėti į vaiko veiklą rimtai, domėtis vaiko pasiekimais, jo pasirodymais. Galbūt Jūsų vaikas dalyvauja ar dalyvaus labai svarbiame savo gyvenimo procese – tvirtins charakterį, sieks bendravimo, atsakomybės, disciplinos, pagarbos, darbo komandoje įgūdžių. Būkite savo vaiko komandos nariais.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt