Paliktai moteriai kartais išties ima atrodyti, kad ji prastesnė negu TA. Juk visuomenėje sklando mitai, kad tik moteris atsakinga už šeimos mikroklimatą. Jei ją paliko, esą ji kalta. Apsileido, matyt, su nudryžusiu chalatu slankioja po namus, sustorėjo, bambėti pradėjo... Aišku, būna ir taip. Bet tiesa tokia: skyrybos kartais gresia net pačioms puikiausioms sutuoktinėms.
„Nesutapo charakteriai“ – tokia formuluotė gali slėpti ne tik charakterio ypatybes. Kaip ir frazė „vedybos iš meilės“. Nes jos realybėje retai sutinkamos. Dažniausiai tai būna „vedybos įsimylėjus“. Ir tai pačios pavojingiausios santuokos, pavojingesnės net už santuoką dėl išskaičiavimo. Mat žmonės, apsvaiginti įsimylėjimo euforijos, beatodairiškai skuba įamžinti santykius, naiviai tikėdami, kad tai – didžioji meilė.
Aišku, įsimylėjimas kartais virsta tikrais jausmais, bet gali ir tiesiog išblėsti. Juk neišvengiamai ateina metas, kai nukrinta rožiniai akiniai ir jūsų lovoje kažkodėl jau miega ne vakarykštis princas, o knarkiantis ir erzinantis objektas. Kuris, tiesą sakant, ir pats nebėra tvirtai įsitikinęs, kad jūs – ta princesė.
Kartais bendras, beveik svetimų žmonių gyvenimas gali tęstis metų metus – tiesiog iš inercijos, iš baimės ką nors keisti dėl vaikų, turtinių dalykų. Tačiau jei staiga kuris nors iš poros sutinka tą antrąją savo puselę, kuri supranta jį be žodžių, palaiko ir myli, gal nevertėtų žūtbūt stengtis nepaleisti jo? Ar verta laikytis sutuoktinio, jei jis, o ne jūs pirmas sutiko savo žmogų?
Ji tiesiog kita. Ir kartais, gerai įsižiūrėjus, tampa aišku, kad ta moteris tiesiog daug geriau tinka tam, kurį dėl keisto atsitiktinumo vadinote savo vyru.
Juk kuo greičiau nutrauksite senus kankinančius santykius, tuo greičiau atsiversite naujiems. Ir nereikia kaltinti savęs dėl skyrybų, dėl to, kad galbūt buvote dėl jų kalta, ir laužyti galvą, kuo ta KITA geresnė. Ji tiesiog kita! Ir kartais, gerai įsižiūrėjus, tampa aišku, kad ta moteris daug geriau tinka tam, kurį dėl keisto atsitiktinumo vadinote savo vyru.
Kartais nutinka ir taip, kad vienas kuris iš poros staiga ima aktyviai lenkti kitą: jo karjera susiklosto pavydėtinai, jis ar ji ima uždirbti daugiau pinigų, o gal energingai nyra į dvasinius ieškojimus. Ypač didelis išbandymas tenka vyrui, jei sėkmingesnė tampa jo žmona... Net jei ji neparodo savo pranašumo. Dažnai vyras reaguoja ne taip, kaip nori moteris: užuot bandęs pasitempti iki žmonos, jis įsitaiso meilužę – kaip kompensaciją savo kompleksams ir nesėkmėms. Tuomet gali, kerštaudamas žmonai, pasisvaidyti frazėmis, kad ji niekada nesuprato jo, pati dėl visko kalta, todėl jis ir išeina.
Jei jūsų vyras – aktorius, dailininkas ar šiaip linkęs į meną, tuomet taip pat priklausote rizikos grupei. Tokiems vyrams dažniausiai reikia nuolatinio ir neblėstančio dėmesio bei kasdienių komplimentų, įkvėpimo. Ši įkvėpimo fazė neretoje bohemiškoje šeimoje baigiasi ar sumažėja, kai šeimoje gimsta kūdikis. Tokia konkurencija kai kurioms meniškoms vyriškoms sieloms tampa nepakeliama. Ovacijų imama ieškoti kitur. Ir atsisveikinant metama, koks jis esąs vienišas, kaip ji jo nesuprantanti ir koks baisus šiandien jam atrodo gyvenimas. (Rytoj bus šviesenis, nes tikrai atsiras guodėjų...)
Na, apie vyrų amžiaus vidurio krizę jau prirašyta tiek ir tiek. Ateina metas, kai ima šviesti plikė, rytais sunkiau keltis ir apima jausmas, kad priešaky – tik pensijos horizontas. Nebent lauktų dar paskutinis pasispardymas – šviežia meilė ar vedybos. Ne visi vyrai tokie protingi ir supranta, kad, pakeitus dekoracijas, veiksmas nepasikeis... Ir ta nauja moteris dažnai nebūna geresnė už žmoną, nors ji ir jaunesnė. Kartais ir žilaplaukiam lovelasui, nuleidus galvą, tenka prašytis atgal pas žmoną ir vaikus...
Tai tik keli pavyzdžiai, bylojantys, kad ne visada dėl pašlijusių santykių atsakomybę turi prisiimti TIK moteris. Ir kad posakis „Gerų žmonų vyrai nepalieka“ – tik silpnų vyrų deklaracija. Net ne vyrų, o savo vidine branda – berniukų. G. G. Marquezas yra gerai pasakęs: „Nė vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tas, kuris vertas, nevers tavęs verkti.“
