Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Įsimylėjau ne tą, kurį reikėjo“

Raudona rožė
„Shutterstock“ nuotr. / Raudona rožė
Šaltinis: Ji24.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kokių tik iššūkių savo mylimiesiems neprigalvojame, kad tik suprastume, jog esame mylimi. Deja, kartais iššūkiai gali sugriauti visą poros kurtą bei puoselėtą ryšį, o neretai tapti ir finišo tašku. Siūlome paskaityti mūsų skaitytojos Eglės atsiųstą istoriją konkursui „Vieną kartą Paryžiuj...“.

Ši istorija įvyko prieš dvejus metus. Su savo vaikinu (dabar jau buvusiu) nusprendėme išvykti į kelionę atostogauti. Nežinojome, kokį miestą pasirinkti, bet nuo vaikystės visada norėjau aplankyti tą žmonių išgirtą ir išliaupsintą Paryžių.

Arnas (vaikino vardas pakeistas. – Aut. past.) sutiko keliauti į meilės miestu vadinamą Paryžių. Pradėjome krautis lagaminus. Buvau labai laiminga su Arnu, iš tiesų net galvojau, kad jis yra tas vienintelis. Jis užjausdavo, suprasdavo ir gerbdavo mane.

Atvykę į Paryžių iš karto užsikrėtėme meilės atmosfera. Didžiulis Eifelio bokštas, pastatai – viskas buvo kaip nuotraukose, kurias buvau mačiusi tik internete. Su Arnu nusprendėme nueiti į restoraną. Ten viskas ir nutiko.

Padavėjas atnešė taures su šampanu. Begerdama pastebėjau, kad taurėje yra žiedas, tada Arnas priklaupė ir man pasipiršo. Atrodo, buvau laimingiausia pasaulyje, bet tada padavėjas vėl priėjo prie mūsų staliuko ir atnešė šampano taurę, jis man prancūziškai kažką pasakė ir parodė į prie kito staliuko sėdintį nepaprastai žavų vyrą. Supratau, kad tas vyriškis pavaišino mane šampano taure.

Taip pat skaitykite: Sandros istorija „Vieną kartą Paryžiuje... Eifelio bokšte man pasipiršo“

Arnas šiek tiek supavydėjo, bet stengėsi to neparodyti, tik nusišypsojo dirbtine savo šypsena. O manyje tuo metu kovėsi du prieštaringi jausmai – pyktelėjau, juk aš sėdžiu su savo būsimu vyru, ir štai kažkoks prancūzas siuntinėja man šampano taures, o kita vertus, neslėpsiu, jaučiausi labai pamaloninta, kad vis dar traukiu kitus vyrus.

Išgėrę šampano ir pavalgę, su Arnu patraukėme į viešbutį, jis buvo netoli šio restorano. Kai nuėjome miegoti, mano mintyse vis šmėžavo prancūzas, mąsčiau be reikalo nepadėkojusi už tą šampano taurę... Visas šias mintis savavališkai nutraukiau prisiminusi, kad šalia manęs guli mano būsimas vyras.

Kitą dieną aplankėme dar daugiau Paryžiaus vietų. Įsimylėjau šį miestą ir nenorėjau, kad atostogos kada nors baigtųsi. Nežinau kodėl, bet pasiūliau Arnui nueiti pavakarieniauti į tą patį restoraną. Vos atsisėdusi prie staliuko, pradėjau žvalgytis, tikėdamasi vėl išvysti tą džentelmenišką prancūzą. Deja, jo nebuvo.

Užsisakėme valgyti, kalbėjomės, juokėmes, buvo labai gera, tačiau staiga pamačiau, kad prie to pačio staliuko atsisėdo manasis prancūzas. Jis pamatė mane ir nusišypsojo, o aš, žinoma, apsimesdama labai išdidžia, pažiūrėjau į jį šaltu žvilgsniu ir nusisukau. Vis dėlto retkarčiais žvilgtelėdavau į jį.

Taip pat skaitykite: Urtės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Prasidėjo mano meilės pasaka“

Netikėtai prie manęs priėjo padavėjas ir šį kartą įteikė man raudoną rožę, vėl rodydamas į prancūzą, tada Arnas jau nebeslėpė savo pasipiktinimo ir jau norėjo eiti išsiaiškinti su paslaptinguoju prancūzu, tačiau aš sulaikiau jį ir pasakiau, kad pati nueisiu ir grąžinsiu jam tą rožę.

Taigi, atsistojau, pradėjau eiti ir pajutau, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Nežinau, kodėl, bet jutau, kaip stipriai dreba kojos, atrodo, tada net prakaitas išmušė. Priėjau ir užkalbinau jį anglų kalba.

– Atsiprašau, turbūt per klaidą įteikėte man šią rožę.

– Džordanas. O kuo tu vardu? – tarsi ignoruodamas mano klausimą ištarė prancūzas.

Pasakiau, kad mano vardas Eglė ir kad mes su savo būsimu vyru jaučiamės nejaukiai, kai man siuntinėjamos tokios dovanos. Negalėjau nepastebėti, kokios nuostabiai mėlynos buvo Džordano akys, juodi ir tvarkingai sušukuoti plaukai, o kostiumas puikiai pabrėžė jo sportišką kūno sudėjimą. Mano mintis išblaškė tylus jo atsakymas.

– Atsiprašau, kad įteikiau tą rožę. Tiesiog jūs sužavėjote mane ateidama dėl manęs antrą kartą į restoraną.

Pamaniau – na, ir įžūlumas! Ką jis sau mano?! Padėjau tą rožę ant jo stalo ir nuėjau. Žavusis prancūzas pašaukė mane vardu – iš jo lūpų jis skambėjo itin juokingai – tad apsisukau ir grįžau. Jis paspaudė man ranką ir dar kartą atsiprašė, o aš rankoje pajutau popierinį lapuką, Džordanas tik paslaptingai mirktelėjo akį.

Grįžau prie Arno. Viską papasakojau išskyrus tai, kad savo rankose laikau raštelį. Nuėjusi į tualetą perskaičiau, kas jame buvo parašyta: „Tu nuostabi. Tik pamatęs tave supratau, kad tu mano vienintelė. Susitikime rytoj restorane.“

Taip pat skaitykite: Gretos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Eifelio bokšto papėdėje įsimylėjau prancūzą“

Aš visą naktį galvojau apie tą raštelį ir nusprendžiau su juo susitikti. Ryte pasakiau Arnui, kad lekiu į parduotuves. Jis žinojo, kad užtruksiu ilgai, o kadangi pats labai nemėgsta, kai aš apsipirkinėju, tad eiti su manimi nė kiek nesiveržė. Turėjau porą laisvų valandų, tad nuėjau į restoraną.

Prancūzas manęs jau laukė. Vos mane pamatęs, jis nusišypsojo. Pradėjome kalbėtis, ir aš net nepastebėjau, kaip prabėgo dvi valandos. Turėjau grįžti namo, bet Džordanas paprašė manęs ir rytoj susitikti toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku.

Kitą dieną vėl pamelavau Arnui ir nuėjau susitikti su žaviuoju prancūzu. Mums smagiai besišnekučiuojant, netikėtai pro restorano duris įžengė Arnas. Jis pamatė mus ir priėjęs paprašė grąžinti žiedą. Bandžiau aiškintis, bet visa tai buvo beprasmiška.

Netikėtai nuo stalo pakilo ir Džordanas, jis paspaudė Arnui ranką ir pasakė „ačiū“. Pajutau, kaip mane nukrėtė šaltis. Pasirodo,  Arnas paprašė Džordano, kad šis mane patikrintų... Pykau ant jo, pykau ant savęs, pykau ir ant Džordano.

Grįžau į viešbutį, susidėjau daiktus ir viena išskridau į Lietuvą. Daug verkiau, bet po kiek laiko supratau, kad vestuvėms nebuvau pasiruošusi, o ir Arnas nebuvo tas vienintelis. Šiaip ar taip, Paryžius taip ir liks man meilės miestu, nes juk ten įsimylėjau ne tą, kurį reikėjo.

Taip pat skaitykite: Rasos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Mane užbūrė bohemiškasis dailininkas“


Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.

„L\'Occitane“ dovanų čekis.
„L\'Occitane“ dovanų čekis.

Jei buvote šiame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...

Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.

Apie konkurso sąlygas, eigą ir trukmę skaitykite: Ji24.lt konkursas „Vieną kartą Paryžiuj...“. Laimėkite 250 Lt vertės kosmetikos čekį

Komentarai
Temos Paryžius, Meilė
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ji24