Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sukrečianti išpažintis. „Sveiki, aš – alkoholikė“

Alkoholis
„Shuterstock“ nuotr. / Alkoholis
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pagal alkoholio kiekio suvartojimą tūkstančiui gyventojų. Nors vyrų alkoholikų yra daugiau nei moterų, vis dėlto silpnosios lyties atstovės greičiau įklimpsta į alkoholio liūną...

„Sveiki, aš – Alina. Esu alkoholikė“. Išgirsti tokius žodžius iš dailios, stilingos moters buvo mažų mažiausiai keista. Dar sunkiau patikėti, kad jos papasakota istorija – ne pramanas. Keturiasdešimtmetė alkoholio nevartoja jau šešerius metus. Tačiau tam, kad susivoktų puolusi, ji turėjo pasiekti patį giliausią dugną.

Kalti genai?

Alina prašo neviešinti jos tikrojo vardo. Šiandien moteris dirba atsakingą darbą, sukūrė šeimą ir, jos žodžiais, baigia užauginti dukrą. Jos sutuoktinis, visuomenei gerai pažįstamas asmuo, apie žmonos praeitį žino nedaug. Išties – beveik nieko.

Alina užaugo Pamario inteligentų šeimoje. Vyresnis brolis, patikina, niekada neturėjo rūpesčių dėl alkoholio. Tėtis ir mama taip pat. Tiesa, alkoholikas buvo Alinos senelis, tėvo tėvas. „Tėtušis pasakojo, kad senelis prarūkė plaučius, pragėrė kepenis ir mirė nesulaukęs nė penkiasdešimties“, – moteris įsitikinusi, kad alkoholizmo geną ji paveldėjo.

Pirmasis stikliukas

„Kada pirmąsyk pakėliau taurelę? Buvome aštuntokai, – šypteli. – Prieš šokius mauktelėjau tiesiai iš butelio. Degtinės. Tas gomurį deginantis gėrimas man... patiko. Jaučiausi kieta. Patiko būsena, kai lengvai susisuko galva ir pynėsi liežuvis“. Šiandien paauglystės įspūdžius Alina prisimena su kartėliu.

Alina buvo apsvaigusi, neprisimena, kaip ir kodėl įsivėlė į konfliktą ir sumušė gatvės praeivę. Neprisimena ir nakvynės policijos nuovadoje. Audringas vakarėlis paliko tik juodą dėmę jos gyvenimo istorijoje.

Mergina buvo ne tik gabi mokinė, bet ir aktyvi visuomenininkė. Šoko, dainavo, vesdavo įvairius renginius. Ir, be abejo, „tūsinosi“. Nejau tėvai nedraudė? Alina tikina, mokyklos laikais iki „žemės graibymo“ nebuvo prisigėrusi, gal tik kartą kitą padaugino. Sėkmingai baigusi mokyklą, išvažiavo į sostinę studijuoti architektūros. Prisimena – buvo šaunūs laikai: puikūs draugai, įdomios paskaitos ir... upės alkoholio. Nejau nė karto nešmėkštelėjo mintis, kad svaiginasi per dažnai? Alina sunkiai atsidūsta, esą, jeigu tada būtų apie tai susimąsčiusi, nebūtų tekę patirti to, ką vėliau išgyveno.

Pirmoji darbovietė

Sėkmingai baigusi studijas Alina sugrįžo į pajūrį. Naujieji kolegos sutiko ją draugiškai ir šiltai. „Po kelių savaičių pareikalavo „prirašymo“, – prisimena, – tai buvo pirmas kartas, kai nusigėriau iki sąmonės netekimo“. Tačiau po to vakarėlio bendradarbiai ėmė į ją šnairuoti, vis (lyg juokais) primindami praėjusio baliaus vaizdus.

Alina krimtosi, o liūdesį skandino brendžio taurėje. Gėrė viena nuomojamame bute. O rytais skubėdavo į darbą. Šiek tiek neišsimiegojusi, mažumėlę paburkusiu veidu. Darbe, lyg tyčia, vėl pasitaikė proga – kolegos gimtadienis. „Vėl brendžiukas, vynas, – pasakoja moteris. – Ir vėl padauginau...“ Čia ji išdirbo vos metus. Vėliau išvažiavo į sostinę.

Susidūrimas su policija

Alina įsidarbino vienoje Vilniaus gyvenamųjų namų projektavimo įmonėje. Pasak moters, darbas jai patiko, tačiau kolektyvas – nelabai. Kolegos vis mėtydavo replikas, girdi, ar nesunku iš tolimos provincijos atvykusiai panelei pritapti europietiškame didmiestyje. Alina neslepia, bendradarbių užgaulės ją trikdė.

„Suglumau, – prisimena, – siutau ir norėjau keršyti. Tačiau, užuot pasistengusi kuo geriau atlikti užduotis ir įrodyti, kad esu ne iš kelmo spirta, gėriau norėdama nusiraminti. Viena. Po gurkšnį. Tiesiai iš butelio“. Ar ir tada nebuvo artimų žmonių, su kuriais būtų galėjusi išsikalbėti? Alina prisipažįsta, ji niekam nedrįso prasitarti apie savo silpnybę. Išgėrusi arba, kaip pati įvardija, „pergėrusi“, ji išjungdavo mobiliojo ryšio telefoną ir tapdavo nepasiekiama. Šioje darbo vietoje irgi ilgai neužsisėdėjo. „Užtat išleistuvės buvo audringos, – prisimena. – Nesvarbu, kad su kolegomis nebuvau artimai susibičiuliavusi. Prie butelio visi tampa draugais“. Alina buvo apsvaigusi, neprisimena, kaip ir kodėl įsivėlė į konfliktą ir sumušė gatvės praeivę. Neprisimena ir nakvynės policijos nuovadoje. Audringas vakarėlis paliko tik juodą dėmę jos gyvenimo istorijoje.

Taip pat skaitykite: Istorija. 7 dalykai, kurių išmokau metus gyvendama be alkoholio

Vėliau – dar viena darbovietė Lietuvoje ir visai neblogas darbas Anglijoje. Tačiau gėrimas tęsėsi. Alina neslepia, rytais jau neapsieidavo be butelio alaus.

Dugnas

„Vieną prisiminimą akylai saugau atminties stalčiuje. Kaip saugiklį, jei, neduok Dieve, kada nors kiltų noras pakelti taurę, – prasitaria. – Išaušo dar vienas rytas po daugiadienių išgertuvių. Prabudau, velniai žino, kokioje landynėje. Buitis tuomet man rūpėjo mažiausiai. Buvau pasiekusi degradacijos viršūnę. Neturėjau nei darbo, nei pinigų. Su niekuo nebendravau. Artimieji nuleido rankas, stengdamiesi man padėti. Tačiau aš vis dar nesuvokiau, o gal jau nebesuvokiau esanti alkoholikė... Taigi tą klaikų rytą man norėjosi alaus ar bent šlako degtinės. Tuoj pat.“

„Shutterstock“ nuotr./Pagirios
„Shutterstock“ nuotr./Pagirios

Prisimena, išsliūkino iš namų užsimiegojusi, susivėlusi. Tiesiai – į parduotuvę. Alaus! Lyg stebuklingo vaisto, palengvinsiančio jos bjaurią būtį. Vos įpuolusi į prekybos centrą, tiesiu taikymu nėrė į alkoholinių gėrimų skyrių. Nė nepajuto, kaip kažkas stvėrė už parankės ir su didžiausia nuostaba, lyg žvelgtų į vaiduoklį, ištarė jos vardą. Alina prisipažįsta, ne iš karto įminė, kas tas nepažįstamasis. Kai ranka jau siekė butelio, nepažįstamasis dar kartą ją pašaukė vardu. Jo akyse degė meilė ir neapykanta, nuostaba ir pasibjaurėjimas. „Alina, atsikvošėk! – riktelėjo vyriškis, – prieš savaitę palaidojome tėvą. Motina – ligoninėje. Nežinia, kaip klostysis jos reikalai.“ Tas vyras buvo Alinos brolis. „Butelis nukrito ant grindų, – prisimena, – galvoje sukosi tūkstantis ir viena sunkiai surankiojama mintis. Jaučiau šleikštulį visame kūne. Išskuodžiau iš parduotuvės.“

Alina ilgai klaidžiojo Vilniaus gatvėmis, kol kojos nuvedė į mažą bažnytėlę. Sako, puolė ant kelių ir raudojo, raudojo... Iki bažnyčios prižiūrėtoja paragino išeiti. Alina prasitarė neturinti, kur eiti. „Ta šlubčiojanti moterytė buvo vienuolė. Ji parsivedė mane į savo namus, nuprausė, pavalgydino ir lovą paklojo, – kramto žodžius moteris, – užmigau ir miegojau, rodos, visą amžinybę...“

Tekstas P. Savičės.

Plačiau apie Alinos istoriją, kaip toliau susiklostė jaunos moters gyvenimas, ką apie alkoholizmą mano gydytojai, skaitykite 36-ajame savaitraščio „Ji“ numeryje!


Dėmesio! Visiems, susidūrusiems su priklausomybės nuo alkoholio bėda, patariama kreiptis į AA (anoniminių alkoholikų centrus), kurie įsikūrę daugelyje Lietuvos miestų. Galima skambinti anoniminių alkoholikų draugijai telefonu +370 685 05191.

Daug naudingos informacijos rasite paspaudę čia.


Atsidūrėte panašioje situacijoje? Išmokote atsitiesti ir išbristi iš didžiausios duobės savo gyvenime? Papasakokite savo gyvenimišką istoriją mums! Rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt ir tapkite portalo Ji24.lt straipsnio herojumi!

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ji24