Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Metų mokytoja Asta Sakalienė: „Kai nesiliauji judėti į priekį, jautiesi tvirtai“

Asta Sakalienė
BFL/Vyginto Skaraičio nuotr. / Asta Sakalienė
Šaltinis: Ji24.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Ką šiais laikais reiškia būti mokytoju? Anksčiau kunigas, gydytojas ir miestelio mokytojas buvo užkelti ant pjedestalo, ir pagarbos jiems netrūko. O kaip į mokslo bei žinių skleidėjus žvelgiame šiais laikais? Apie mokytojo profesiją ir tai, kaip ji kinta amžių sandūroje, portalas Ji24.lt pakalbino Metų mokytoja tituluotą Astą Sakalienę.

– 2013-aisiais Jums ir dar keliems kolegoms buvo įteikta Metų mokytojo premija. Kiek laiko mokytojaujate ir ką jums reiškia šis įvertinimas?

– Esu Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja ekspertė. Šioje mokykloje dirbu jau septyniolika metų. Šiais mokslo metais turiu trečiokus, taip pat esu septintokų auklėtoja.

Metų mokytojos titulas mane tikrai maloniai nustebino. Žinojau, kad Lietuvoje yra ir daugiau mokytojų, kurie turėtų būti įvertinti, tačiau, žinoma, kad džiaugiuosi tokiu dėmesiu. Metų mokytojas – aukščiausias įvertinimas, kurio begali tikėtis pedagogas. Tai ir visų jau atliktų darbų įprasminimas, ir patvirtinimas, jog einu teisinga linkme, ir priminimas, kad niekada negaliu sustoti.

Mane skatino, pastebėjo ir rekomendavo skirti Metų mokytojos premiją mokyklos direktorė Danutė Iljinienė. Esu jai dėkinga.

– Ką apskritai šiandien reiškia būti mokytoju? Anksčiau mokytojas, kunigas ir miestelio gydytojas buvo patys gerbiamiausi žmonės. Ar šiais laikais nepritrūksta pagarbos mokytojams?

– Kaip bebūtų keista, tačiau visos jūsų išvardytos profesijos šiomis dienomis yra šiek tiek praradusios autoritetą. Yra tiesos, jog mokytojo darbas yra nuvertinamas ar negerbiamas. Mokytojas iš tiesų turi labai daug pareigų, atsakomybių, nes turi vaikus ir mokyti, ir auklėti, ir atskleisti įvairius jų gebėjimus bei juos ugdyti, o mokytojo teisės nustumiamos tarsi į antrą planą. Be to, tai sunkus ir įtemptas, daug kantrybės reikalaujantis darbas. Todėl Lietuvos švietimui reikėtų tobulėti, puoselėti mokytojo autoritetą, siekti, kad mokytojo specialybė būtų prestižinė. Europoje yra puikių ir laiko išbandytų švietimo sistemų pavyzdžių.

– Kas jus pastūmėjo, o galbūt net įkvėpė rinktis mokytojo profesiją?

– Mano darbas – tai didžiausios svajonės išsipildymas. Nuo mažens „žaisdavau mokytoją“ ir tik ja svajojau tapti. Kitokioje veikloje niekada savęs nė neįsivaizdavau. Man mokytojo profesija – ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir laisvalaikis, ir hobis. Turbūt tai užkoduota genuose. Jau nuo vaikystės pasisodinusi mokiau ne tik savo seses, bet ir lėles. Mane visad supo knygos, mačiau, kaip mama taisydavo savo mokinių sąsiuvinius. Ir kai dabar grįžtu į vaikystės prisiminimus, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje, negalėčiau pasakyti nė vieno blogo žodžio – tuo labiau, kad ir mano pirmoji mokytoja buvo tikras pavyzdys: šilta, inteligentiška. Vėliau ir kitos mokytojos, klasės auklėtojos buvo tos, kuriomis norėjau sekti. Mano šviesios atminties senelis Antanas Pliupelis – šviesuolis, mokytojavo Kupiškio rajone, Subačiaus apylinkėse. Mama Lina Antanina Svencickienė ir dabar dirba Panevėžio 5-ojoje gimnazijoje matematikos mokytoja. Mano tetos taip pat dirbo pedagoginį darbą Sovietų okupacijos metais. Vitalija Tamulevičienė buvo pradinių klasių mokytoja, Aldona Murmienė – lietuvių kalbos mokytoja. Sesuo Danguolė Trepulienė irgi mokytojauja. 

– Prisiminkite save ir vaikus, kai tik pradėjote mokytojauti. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Pirmaisiais metais, kaip ir visur, susiduri su tuo, kad ir pats turi mokytis, pažinti aplinką, vaikus, tačiau po to viskas stoja į savo vietas. Žinoma, keičiasi švietimo sistema, programos, tačiau, kai nesiliauji judėti į priekį, jautiesi tvirtai. Iš pradžių, kai buvau tik baigusi mokslus, atrodė nedrąsu ir susirinkimus tėveliams vesti, tačiau dabar viskas gerai.

– Vaikai taip nori greitai suaugti – skuba vaidinti vyresnius, pavyzdžiui, dažna mergaitė išbando makiažą, o vyrukai užtraukia pirmąjį dūmą už mokyklos kampo... Tačiau kokiais suaugusiais besidėtų, kartais juose išlenda vaikas, krečiantis mokytojams išdaigas. Teko patirti?

– Vaikai mėgsta tarpusavyje paišdykauti, iškrėsti kokį pokštą, tačiau mane dažniausiai nustebina maloniai – savo elgesiu ir staigmenomis. Kadangi esu pradinukų mokytoja, jie dar nedidukai ir eibių mokytojams tikrai nekrečia.

Galiu tik pasidžiaugti, kad ir vyresnieji mano mokiniai, auklėtiniai, puikiai elgiasi, gerai mokosi, todėl problemų nekyla. O dėl makiažo... Mergaitės net nagų nelakuoja, tuo labiau, kad turime šokių klasę, kur keliami tam tikri reikalavimai. 

– Koks tas šiuolaikinis mokytojo veidas? Ar šiais laikais lengva ir oru dirbti mokytojo darbą?

Vaikai turi matyti nuoširdų, teisingą, objektyvų, sąžiningą mokytoją, viskuo besidomintį, kūrybiškai sprendžiantį problemas, lengvai bendraujantį su mokiniais.

– Žinau Bartho mintį: „Kai nustoja augę mokytojai, nustoja augę ir jų mokiniai“. Todėl mokytojas šiuolaikiniams vaikams privalo būti pavyzdžiu, turi nuolat mokytis, tobulėti, nebijoti klysti, mokytis iš savo klaidų, nevengti pokyčių, netgi juos inicijuoti. Šiuolaikinis mokytojas – tai mokytojas, kuris gali išreikšti ir realizuoti save, kurti, ieškoti, mėgautis ir džiaugtis sėkme. Jis privalo nuolat tobulinti žinias, gebėjimus, įgūdžius, kompetencijas, drąsiai ir laisvai veikti naujose situacijose, nebijoti iššūkių, kūrybiškai spręsti problemas, valdyti technologijas, dalytis savo darbais su kolegomis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Mokytojas atlieka daug funkcijų. Tai ir konsultantas, ir partneris, ir padėjėjas, ir tyrėjas, ir minčių generatorius, ir novatorius, ir pokyčių skatintojas, ir aktorius, ir globėjas, ir t. t. Mokytojas turi būti mokiniui pavyzdžiu. Vaikai turi matyti nuoširdų, teisingą, objektyvų, sąžiningą mokytoją, viskuo besidomintį, kūrybiškai sprendžiantį problemas, lengvai bendraujantį su mokiniais, mėgstantį papokštauti, nebijantį pripažinti, kad klydo.

Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir mokytojo profesija nėra lengva. Tačiau, jeigu tą darbą atlieki su meile, polėkiu, neskaičiuodamas darbo valandų ir dažniausiai gaudamas tokius rezultatus, kokių tikiesi, tuomet neįveikiamų sunkumų nėra. Tai tik laiko klausimas. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, nuo mūsų siekių, tikslų, atkaklumo, gebėjimo susidoroti su iššūkiais ir sunkumais.

– Ką galėtumėte pasakyti apie mokinius? Ar jie pasikeitę, jeigu palygintumėte kelias kartas?

– Laikmetis, jo vertybės, technologijos, informacijos gausa keičia visus, ne tik mokinius. Dabar jie judresni, jiems sunkiau išlaikyti dėmesį, jie daugiau kompiuterizuoti, bet iš jų galima užauginti taip pat labai puikius žmones, tik reikia mokėti prie vaiko prieiti, su juo susikalbėti, susitarti, nukreipti tinkama linkme. Dabar turime juos išmokyti ne tik žinių pasisemti, mokyti jas praktiškai pritaikyti gyvenimiškose situacijose, bet ir išugdyti vertybines nuostatas bei įpročius. Daug kas priklauso ir nuo pačios klasės, kokie vaikai joje susirenka. Vienais metais gali būti net labai imlūs vaikai, kitais pasitaikyti ir tokių, kurie pritingi, užmiršta, neturi atsakomybės jausmo... Tačiau šioje vietoje mano darbas – kalbėti, motyvuoti, uždegti vaikus, skatinti, aiškinti, nesustoti.

BFL/Vyginto Skaraičio nuotr./Asta Sakalienė
BFL/Vyginto Skaraičio nuotr./Asta Sakalienė

Labai svarbu, kad šiuolaikiniai mokiniai būtų kūrybiški, savarankiški, iniciatyvūs, atkaklūs, gebėtų bendrauti ir bendradarbiauti, spręsti problemas. Taip pat ir pats mokytojas turi keistis, tobulėti, daug dėmesio skirti saviugdai. Tiesiog reikia būti „gyvu“ pavyzdžiu vaikams. Be abejo, turi būti glaudus supratimas ir ryšys tarp trijų grandžių, labai svarbus mokinio-mokytojo-tėvų dialogas. Ir tėvai turi prisiimti atsakomybę už vaiko mokymąsi, rodyti jiems deramą elgesį.

– Tačiau vis dar veši kai kurių tėvų nuomonė, kad būtent mokymosi įstaigos privalo išugdyti vaiką. Visą auklėjimo procesą bei atsakomybę tėvai permeta vaikų darželio auklėtojams, vėliau – mokytojams. Patys labai mažai rūpinasi savo vaiko emociniu, fiziniu lavinimusi, neskatina jo empatijos.

– Visuomenė pagrįstai iš mokytojų, darželių auklėtojų daug nori ir tikisi, kad jie keistųsi, mokytųsi, tobulėtų, vestų įdomias pamokas, mokinius motyvuotų, organizuotų mokinių užimtumą, kad ugdytojai būtų inovatyvūs, tačiau, manau, tą patį reikia daryti ir tėvams, keistis jiems patiems, pergalvoti savo mąstyseną ir požiūrį, tobulėti, rodyti teigiamą asmeninį pavyzdį. Dalis tėvų tikrai tai supranta, daug investuoja į savo atžalas, tačiau ne paslaptis, jog yra ir tokių, kurie mano, kad ugdymas yra tik mokyklos ar darželio reikalas.

Todėl tėvų susirinkimų metu kalbu apie komandinio darbo svarbą, tėvų įsitraukimo į vaikų ugdymą poveikį, supažindinu, kaip yra mokomi vaikai, ko yra siekiama ir tikimasi. Pasakoju ir apie darbų atidėliojimą, gebėjimą planuoti savo veiklą ir laiką, apie valią, atkaklumą, atsakomybę, tikslo siekimą, pristatau tyrimus, pateikiu rekomendacijas, ruošiu lankstinukus įvairiomis tuo metu svarbiomis ir aktualiomis temomis, klasės internetineje  svetainėje pateikiu nuorodas į psichologų, švietimo specialistų straipsnius. Organizuoju paskaitas, kuriose dalyvauja psichologas, mokytojai. Taip pat tėvelius kviečiu aktyviai dalyvauti įvairiuose mokyklos ir klasės renginiuose.

– Patyčios – viena didžiausių mokyklų bėdų. Kaip su tuo kovoti? Ar mokiniai į savo patyčias neįtraukia ir tėvų, mokytojų?

– Patyčios – aktuali tema visoje šalyje. Apie tai yra kalbama ir diskutuojama viešai, imamasi įvairių priemonių. Mūsų mokykloje yra sudaryta „Patyčių mažinimo programa“, kurios tikslas – kurti atvirą, saugią mokyklos aplinką, bendradarbiaujant su mokiniais, mokytojais ir tėvais mažinti patyčių apraiškas mokykloje. Mokykloje dirba šauni komanda (administracija, socialinis pedagogas, mokytojai, klasių vadovai, psichologas), kuri iškilusias problemas sprendžia čia ir dabar. Taip pat organizuojami įvairūs prevenciniai renginiai, visuotinės akcijos, diskusijos, kūrybinių darbų parodos, situacijų analizės, vykdomi projektai, leidžiami stendai, lankstinukai, organizuojami tėvų susirinkimai.

Žinoma, kad ir man teko susidurti su šia problema. Patyčios kyla dėl įvairių priežasčių: dėl pavydo, dėmesio ir pripažinimo stokos, konkurencijos, problemų šeimoje ir t. t. Visuomet yra kalbamasi su įvykio dalyviais (ir skriaudėju, ir nuskriaustuoju, ir stebėtojais), aptariama, ko galima pasimokyti iš įvykusių situacijų, diskutuojama, keliant klausimą, kaip galima kitaip elgtis, pasitaikius panašiai situacijai, į ką galima kreiptis pagalbos ir pan.

Taip pat vykdau „Antro žingsnio“ programą, kurios metu modeliuojame gyvenimiškas situacijas, mokomės pažinti save ir kitus, susitvarkyti su savo jausmais, atsispirti impulsyviam elgesiui, spręsti konfliktus, suprasti savo elgesio pasekmes ir pan.

 Neseniai Lietuvoje nuskambėjo skandalas – Vievio mokytoja savo auklėtiniams šoko striptizą. Kaip manote, ar toks žmogus gali dirbti mokykloje? 

– Be jokių kalbų – manau, kad tikrai negali. Turi būti išlaikytas atstumas tarp mokytojų ir vaikų. Be to, reikėtų atsiprašyti ir savo auklėtinių, ir jų tėvų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ji24