Čia jis – greitosios pagalbos vairuotojas Kaziukas, be perstojo rūkantis, gilių akių gyvenimo stebėtojas. Dar vienas „Lošėjo“ personažas, nenutolęs nuo tikrovės, greičiau priešingai – perkėlęs mus visus supančios realybės dalelę į kino ekraną. Su V. Jevsejevu šnekamės apie jo būvimą filme ir naujosios kartos kino kūrėjų darbą.
– Ar filmuojant turėjote nuojautą, kad „Lošėjas“ susilauks tokio pripažinimo?
– Tokio tolimo horizonto aš neįžiūrėjau. Buvo labai įdomu stebėti, kaip čia viskas vyksta. Neštampuoti kadrai, pats procesas buvo įtraukiantis. O sudominti jau nebejauną žmogų nėra taip lengva. Aš pats filmą žiūrėsiu nacionalinės premjeros metu, labai jos laukiu. Kolegos, kurie jau matė filmą, susitikę sveikino mane tame dalyvavus: „Valio, vėl turime lietuviška kiną“, todėl man labai smalsu.
Kolegos, kurie jau matė filmą, susitikę sveikino mane tame dalyvavus: „Valio, vėl turime lietuviška kiną“, todėl man labai smalsu.
– Teatre dirbate jau daugiau nei trisdešimt metų, o į kiną atėjote vėliau. Pirmasis jūsų filmas buvo „Kolekcionierė“?
– Su „Kolekcioniere“ atėjo antroji filmavimų banga mano gyvenime. Prieš tai dar buvo tarybinis kinas, kurį dabar jau ne visi prisimena. Vaidinau Jono Pakulio filme „Marius“, Algimanto Puipos filme „Arkliavagio duktė“, turėjau ir nemažai kitų vaidmenų. Pirmas mano mokytojas kine buvo režisierius Almantas Grikevičiaus. Jis man leido suprasti, kad kinas yra kas kita negu teatras. Pamenu jo pastabą, kad jeigu aš taip stengsiuosi, jis mane iš aikštelės išvarys. Žodžiu, iš tolo kino teko ragauti, o gerokai vėliau buvo „Kolekcionierė“ ir „Knygnešys“.
– Vaidmuo filme „Lošėjas“ vienas didžiausių jūsų vaidmenų kine, kaip jis jums atiteko?
– Taip, apimtimi „Lošėjas“ yra didžiausias. Tiesą sakant, net nežinau, kaip atrankoje atsidūriau, iš kokių fondų ar kas pasakė. Buvau pakviestas į atranką ir patekau į tą greitosios komandą. Tiesiog malonūs netikėtumai.
– Jūsų personažas Kaziukas yra greitosios pagalbos automobilio vairuotojas. Personažas turi nedaug teksto, bet dažnai yra matomas kadre. Ar buvo sudėtinga jį suvaidinti?
– Užduotis buvo gana sunki. Aktorius yra visiškai priklausomas nuo režisieriaus. Amžinąjį atilsį Donatas Banionis viename interviu yra sakęs: „Be režisieriaus aš nieko negaliu“. Todėl dauguma laurų, kartais tai būna ir dygliai, vis tik atitenka režisieriui. Jeigu Ignas Jonynas ir neduodavo kažkokių griežtų pastabų, bet pervaidinti neleido. Arba tavimi tiki, arbe ne. Jeigu netikėdavo – filmuodavome iš naujo. Reikalavimai buvo labai paprasti, bet tą paprastumą reikėjo išgauti. Jeigu vietoje gimdavo kokia nors idėja, didesnė ar mažesnė, iš karto vėl darydavome, bandydavome.
– Kas jums paliko didžiausią įspūdį iš filmavimų?
– Man pirmiausia paliko įspūdį labai profesionali jauna komanda, nuo pliauškės iki administracijos. Iki šiol esu išsaugojęs kai kurias dienos planuotes. Visi palaikė vienas kitą, kaip tik galėjo ir kaip tik mokėjo. Ir aišku, įsiminė pagarba kiekvienam, esančiam aikštelėje arba šalia jos.
