- Trečiadienio, rugpjūčio 1 d., vakarą Vilniuje, „Studio 9“ kavinėje, pristatote savo knygą „Gettin' closer“. Kaip kilo mintis ją išleisti?
- Žmonės po koncertų ieško informacijos apie girdėtus kūrinius, apie mūsų orkestrą, apie mane. Todėl norėjau, kad klausytojai galėtų įsigyti ne tik mūsų kūrinių įrašus kompaktinėse plokštelėse, bet ir knygą – albumą, kurioje rastų atsakymus į visus klausimus.
Knygoje skaitytojams papasakoju, kaip gimė mintis kurti, kodėl rašau minimalistinę muziką, kaip sugalvojau įkurti orkestrą. Šiek tiek užsimenu apie studijas Hamburge, paaiškinu savo kūrybos principus. Šis gausiai iliustruotas leidinys labiau orientuotas į užsienio publiką, todėl jis parašytas anglų kalba. Bet knyga lengvai skaitoma, joje nėra gilių analizių, viskas pateikta man artimu minimalistiniu stiliumi.
Kita priežastis, kodėl atsirado ši knyga – norėjau apibendrinti pirmą savo gyvenimo etapą, kuris jau baigiasi.
- Kokius prisiminimus išsaugosite apie jį?
- Knygos rašymas privertė daug ką prisiminti. Nuo vaikystės išbandydavau save įvairiose srityse. Į knygą įdėtos mano dienoraščio ištraukos rodo, kad per trumpą laiką dalyvavau fortepijono konkursuose, grojau trimitu, studijavau kompoziciją, dirbau chorvedžiu dviejuose choruose, rašiau muziką ir dirigavau, rengiau savo kūrybos vakarus Rusijoje, Kuboje.
Tuo metu jausdavausi engiamas. Man sakydavo, kad turiu per daug veiklos, nesugebu susikoncentruoti į vieną dalyką. Bet dabar suprantu, kad jei nebūčiau plėšęsis į visas puses, nebūčiau pasiekęs to, ką turiu dabar.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gediminas Gelgotas |
Aš visada buvau maksimalistas ir mane labai erzindavo, kai aplinkiniai sakydavo: „Ai, čia tik jaunatviškas maksimalizmas – praeis.“ Nepraėjo. Ši knyga yra dar vienas mano atkirtis tiems, kurie sakė, kad tai praeis, kad tai – tik jaunatviškas maksimalizmas.
- Jūsų patirtis rodo, kad jaunam menininkui Lietuvoje nėra lengva keisti sustabarėjusius įsitikinimus – ką galima daryti ir ko ne.
- Pačioje pradžioje buvo ypač sunku. Sugalvojęs įkurti savo ansamblį, akademiniame pasaulyje sulaukiau daug kritikos, pavydo, burbėjimų.
Dvejus metus gyvenau ir mokiausi Vokietijoje – ten viskas kitaip, visi, daugiau ar mažiau, palaiko jaunų žmonių iniciatyvas. O pas mus – visi faini, kurie nieko nedaro. (Šypsosi) Nesuprantu šio keisto požiūrio. Tačiau pagaliau NI&Co laikomas Lietuvos kultūros dalimi.
- Naujame gyvavimo etape laukia karjera tarptautinėse scenose?
- Prieš porą metų pasirašiau kontraktą su leidybine įmone „Peermusic“, esančia Vokietijoje ir JAV. Ji leidžia mano natas, ieško vadybos įmonių. Rugpjūčio 11 d. Berlyne, Konzerthauso salėje, simfoninis orkestras pirmą kartą atliks mano kūrinį „Never Ignore the Cosmic Ocean“ – koncertui diriguos žymus dirigentas Kristjanas Jarvi. Rugsėjį su NI&Co debiutuosime viename didžiausių Europos klasikinės muzikos festivalių – „Usedom music festival“. Vėliau Niujorke planuojamas bendras mūsų muzikos ir mados projektas, koncertai Romoje, dalyvausime dideliame projekte su šokio grupe Potsdame.
Norėjau išleisti knygą, kol dar neišvažiavau į Berlyną, kad ji būtų atskaitos taškas – visi tarptautiniai projektai bus antrajame mano gyvenimo etape.
- NI&Co orkestrą iš pradžių sudarė kelios dešimtys muzikantų, o dabar jūsų idėjas įgyvendina patys ištikimiausi 6–7 bendražygiai.
- Laikui bėgant nusistovėjo kompanija, kuriai patinka mano idėjos ir pasiūlymai, reikalaujantys didelės drąsos ir didelio artistiškumo. Tai reiškia, kad muzikantas mano orkestre turi labai geras sąlygas reprezentuoti save. Atliekami labai sudėtingi kūriniai, kuriems keliami aukšti profesiniai reikalavimai. Orkestro muzikantai – tarptautinių konkursų laureatai, todėl grodami jie nuolat jaučia tylią pozityvią konkurenciją.
- Šiuolaikiniam muzikantui neužtenka tik gerai groti?
- Globalizacija paveikė visas sferas, todėl muzikos filosofijoje atsirado idėja, kad po šimto ar kelių šimtų metų nebeliks skirtingų muzikos rūšių – liks tik viena klausoma muzika. Populiarioji muzika darysis sudėtingesnė – tą aš pastebiu jau dabar. Pavyzdžiui, grupė „Black Eyed Peas“ sukuria tokią kūrinio formą, kad aš turiu skirti laiko, kad ją suvokčiau. Arba Beyonce, kuri kartais dainuoja visišką avangardą. Tačiau jie išsaugo muzikos patrauklumą.
 |
| NI&Co nuotr./NI&Co |
Akademiniame mene atsiradęs minimalizmas sugrąžino publiką į sales. Tai tapo širdies muzika, kuri yra geriau suprantama. Taigi populiariosios muzikos atlikėjai ieško meniškesnių sprendimų, o menininkai – patrauklesnių publikai.
Aš parašiau naują kūrinį, kurį atliekant reikia ne tik groti, bet ir dainuoti, šokti, atlikti choreografinius judesius – tad tai tampa šou.
- Koncertuojate ir Lietuvoje, ir užsienyje – kuo skiriasi publikos ir jų reakcijos į jūsų atliekamą muziką?
- Skiriasi mokėjimas klausytis. Pavyzdžiui, vokiečiai nuo mažumės išmokyti klausytis. Muzikos pamoka jiems visada buvo labai svarbi, o ne ta, iš kurios galima pabėgti. Koncertuodamas jauti jų pagarbą. Tuo tarpu Lietuvoje žmonės dažnai neišsijungia telefonų, sugalvoja pasišnekėti per koncertą, muistytis, garsiai ir ilgai kosėti ar pan. Bet negali pykti. Kokiame nedideliame Lietuvos miestelyje žmonės labai nuoširdžiai klausosi, bet gali ir netikėtai garsiai vaikui per užpakalį užploti. (Šypsosi)
Mes jau turime savo publiką, ir jos vis daugėja. Kartais man atrodo, kad NI&Co klausytojų auditorija yra kaip nesusisiekiantys indai su kitais klausytojais t.y. tie, kurie vaikšto į mūsų orkestro koncertus, nevaikšto į kitų, ir atvirkščiai. Kai mes koncertavome Nacionalinėje filharmonijoje, jos darbuotojai buvo apstulbę – susirinko žmonės, kurie niekada ten nesilanko. (Šypsosi)
Didžioji dalis mūsų klausytojų – jaunimas. Tad mes atliekame tam tikrą misiją – supažindinti juos su šiuolaikine muzika.
Neseniai šešis vakarus koncertavome Kintuose. Ten buvo žmonių, kurie nėra buvę jokiame koncerte. Ir jie kas vakarą ateidavo mūsų pasiklausyti. Vieną rytą pas mus atėjo močiutė, prispaudusi sūrių, ir verkdama dėkojo mums: „Aš visą gyvenimą pragyvenau ir nežinojau, kad tai egzistuoja.“
Tie, kas vaikšto į NI&Co koncertus, pamilsta mūsų muziką. O jei nepamilsta, tada susierzina – bet abejingų nelieka. (Šypsosi)
- Regis, NI&Co kaip ir daugumos jaunų menininkų stiprybė, kad jie supranta reklamos ir viešųjų ryšių reikšmę savo kūrybinei veiklai.
- Dėl to mane „labai ėsdavo“. Kai 2006 metais pradėjome savo veiklą, Lietuvos muzikiniame pasaulyje buvo neįprasta ant koncertų plakatų spausdinti atlikėjų nuotraukas. Todėl kai aš užsidėdavau savo veidą, kurso draugai mane užbadydavo pirštais. O dabar jie visi taip daro.
Reklama yra svarbi, bet jai aš nesu išleidęs nė lito. Nesu samdęs reklamos ar panašių agentūrų. Man reklama yra mano kūrybos tęsinys. Aš parašau kūrinį ir jaučiu, kokios spalvos plakatas kur turėtų kaboti arba kokią akciją galėtume surengti. Tai man išeina gan natūraliai.
Mano draugai ir kolegos juokaudami mane vadina „Gedimino muzikos industrija“. (Juokiasi) Man patinka pačiam viską daryti: ir erdvę, kurioje vyks kūrinio premjera, susitvarkyti, ir plakatus iškabinti. Žinoma, gal tai ir nėra efektyvu, nes reklama nepasiekia daug žmonių. Aš naudojuosi socialiniu tinklu „facebook“, nes neturiu pinigų reklaminiam plakatui miesto centre.
- Kai tiek veiklos ir tikslų, ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
- Dabar laiko lieka mažiau, todėl šiuo metu draugės neturiu. Man svarbiau pasiekti užsibrėžtus tikslus. Apie šeimą galvoti dabar negaliu, nes nežinau, kur norėčiau gyventi – gal Niujorke, gal kur kitur. Bet ir trūkumo nejaučiu – viską gaunu iš savo veiklos. Dirbu su fantastiškais žmonėmis, o kūryba ir menas užpildo mano vidų. Jaučiuosi laimingiausias pasaulyje, nes atradau savo vietą gyvenime, todėl labai palaikau visus, kurie taip pat jos ieško.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gediminas Gelgotas |
