– Teatro bendruomenė jus pirmiausiai pažįsta kaip režisieriaus Oskaro Koršunovo jaunesnįjį brolį – eruditą ir smalsų teatralą nuo jaunų dienų, aistringą brolio kūrybos gerbėją ir gynėją socialiniuose tinkluose... Kiek šie giminystės ryšiai jums padeda ir trukdo, ėmus režisuoti? Pirmasis spektaklis buvo, rodos, Platono „Puota“? Kaip ryžotės režisūrai? Ar nebuvo baugu – juk lygins, kuždėsis...
– Taip, prieš keletą metų „Kultūros naktyje“ su bičiuliais rodėme ,,Filosofinį pobūvį“, vienkartinį spektaklį Mokytojų namuose... Gerai, kad kino režisierius Karolis Jankus jį nufilmavo ir patalpino į „YouTube“. Projektas buvo unikalus, nes jame dalyvavo profesionalūs aktoriai ir filosofai. Tiesa, tąkart nepavyko jo komiška pradžia, bet tai buvo gera pamoka... Tai buvo mano penktasis spektaklis, ankščiau ne vieną darbą esu sukūręs su moksleiviais, pvz., „Romeo ir Džuljeta“ Vilniaus Valdorfo mokykloje.
Baugu niekada nebuvo, nes kuriant išsilaisvina kitos energijos, atsiranda drąsa, pasitikėjimas. Stebiuosi, bet taip jau yra, o ir Oskaras man yra sakęs, kad svarbiausia režisuojant – drąsa. Jaučiu, kad tam tikram kūrybiniam lygmeny nėra jokio skirtumo tarp jo ir manęs.
Žinoma, suprantu, kas yra Oskaras ir koks jo kūrybingumo mastas. Jo dėka ir aš galiu teatre daryti tai, ką darau ir ką darysiu ateityje. Spektaklis „Komedija“ atsirado iš susižavėjimo Oskaro studentų spektakliu „Apvalytieji“ – mane smarkiai paveikė vaidinimo poetiškumas, kuris įveikia net didelį žiaurumą... Neįtikėtina poetiškumo ir žiaurumo amalgama...
Per pastaruosius metus įvyko daug dalykų, kurie leido man iš šono pažiūrėti į teatrą, į savo teatrinę praeitį. Matyt, įvyko vidinė terapija.
Kaip ryžausi režisuoti? Kadaise atrodė, kad tam reikia ryžto. Dabar taip neatrodo... Veikiau reikalinga išlaisvinanti patirtis. Per pastaruosius metus įvyko daug dalykų, kurie leido man iš šono pažiūrėti į teatrą, į savo teatrinę praeitį. Matyt, įvyko vidinė terapija.
Nelabai jau atsimenu laikus, kai dirbau OKT ar „Sirenose“, kartu su trupe gastroliavau po pasaulį ar diskutavau socialiniuose tinkluose. Bet norint galima atgaminti daug nuostabių ir slogių prisiminimų. Prieš 10–15 metų Lietuvos teatre vyko daug svarbių procesų, kuriuos išgyvenau kaip paradigmų lūžį. Apie tai galbūt parašysiu memuarų knygą. Apie tai iš dalies yra ir pastarieji mano spektakliai pagal S.Beckettą. Vėlyvieji jo kūriniai, kurie mane traukia, daugiau kalba apie „išsiskyrimo misteriją“. Šią sąvoką skolinuosi iš rusų mistiko Daniilo Andrejevo. Jis įdomiai samprotavo ne tik apie meilę kaip misteriją, bet ir išsiskyrimo kelią.
Pernai režisavau dvi S.Becketto pjeses – „Ne aš“ ir „Komediją“. Jose kalbama apie ankstesnio gyvenimo refleksiją, kankinantį, bet neišvengiamą atsisveikinimą su juo. Atradau S.Beckettą kaip savo sielos terapeutą, filosofą, teologą... Labai branginu jo mintį ir stebiuosi, kad ji įdomi ir aktuali kitiems žmonėms... Mūsų kultūroje nuolat vyksta atminties represijos, ką turime prisiminti, o ką užmiršti, tad svarbu apmąstyti ne tik vienokius ar kitokius turinius, bet ir patį mechanizmą... Galbūt šitai ir skiria vienadienę literatūrą nuo klasikos (Becketto, Nabokovo, Grasso, Manno ir kt.).
– Kaip atradote „Teatrą MI“? Man imponuoja šio teatro dėmesys aktoriaus kūrybai. Nors vaidina jame vadinami „neprofesionalai“, tačiau šio teatro kameriniai spektakliai pasižymi aktorių laisve ir gyvu bendravimu scenoje, subtilia atmosfera ir muzikalumu, aukšta scenos kultūra – jokios agresijos, gudrių manipuliacijų žiūrovų atžvilgiu.
– Monospektaklį „Ne aš“ kūriau kaip nepriklausomą projektą, o štai „Komediją“ pasiūliau „Teatro MI“ aktoriams ir jie noriai sutiko. Daugumą jų – universitetinį išsilavinimą turintys filologai, tad darbas su tekstu ėjo kaip iš pypkės. Ir vaidinti jie moka, nes turi ir talentų, ir sceninės praktikos. Buvo gražus repeticijų periodas, sklandžiai bendravome. Kiek sudėtingiau teatrą įtikinti, kad jie nėra „neprofesionalai“, kad gali drąsiai ruoštis premjerai ar vykti į gastroles. Tiesa, drąsos dabar jau daugiau, juolab, kad mūsų komandoje yra tikrų teatro profesionalų, kurie yra paspirtis: ne iš nuogirdų teatrą pažįsta „Atviro rato“ užsienio gastrolių vadybininkė Giedrė Liugaitė, LMTA choreografijos magistrantė Eglė Kančauskaitė, nemažai aktorių vaidino įvairiuose Vilniaus universitetų teatruose.
Didelę įtaką padarė teatro steigėjo ir meno vadovo Mikhailo Mitronino veikla, kuris, turėdamas kino režisūros diplomą ir būdamas didelis teatro fanas, nemažai investavo tiek savo sugebėjimų, tiek finansų į šitą kolektyvą, teatro patalpas. „Teatro MI“ nesinori vadinti neprofesionaliu, nes dirba jis pagal normalaus teatro standartus, o jo aktorius akylesni režisieriai turėtų pastebėti ir kviestis į savo spektaklius ar filmus. Planuoju „Teatre MI“ sukurti dar vieną kitą spektaklį, nors jame yra ir kitų gabių režisierių, tad tie planai iš dalies susiję su Kultūros tarybos sprendimais, kuriuos mūsų projektus ji finansuos, kuriuos – ne...
– Kuo jus žavi Becketto dramaturgija, kad dėl jos verta kantriai ir ilgai ieškoti scenos sprendimų, klysti ir vėl bandyti? Kokių radikalių veiksmų kaip režisierius ėmėtės šios pjesės atžvilgiu?
– Beveik netikėtai Beckettas man tapo bendraminčiu, t. y. šiuolaikišku autoriumi. O galbūt aš iš šiuolaikybės iškritau į jo mikrokosmą... Keletą pastarųjų metų VDU doktorantūroje „zulinau“ disertaciją modernybės kritikos tema, bet dominuojantis akademinis diskursas mane daugiau frustravo, nei ko nors mokė.
Kitą vertus, mano vadovas profesorius Gintautas Mažeikis atkreipė dėmesį į marginalius modernybės elementus, kuriems tam tikra prasme priklauso ir Becketto pjesės. Žodžiu, prieš atrasdamas S.Beckettą turėjau pasigaminti didelį teleskopą ir pamatyti, kas yra šalia. Šių mažųjų pjesių Lietuvoje dar niekas nerežisavo, nors jos senokai išverstos ir net išleistos atskira knyga.
Žodžiu, prieš atrasdamas S.Beckettą turėjau pasigaminti didelį teleskopą ir pamatyti, kas yra šalia.
Mane žavi Becketto metafizika, egzistencializmas, precizija, lakoniškumas. Jis yra šiuolaikinės dramos korifėjus.
Apmaudu, kad jo vardas apaugęs chrestomatinėmis klišėmis, kad jis vertinamas tik kaip absurdo dramaturgijos autorius. Man buvo netikėta, kai atradau jį kaip didelį psichologijos meistrą, kaip filosofinį egzistencialistą, vėliau – ir kaip mistiką... Šitas plotmes labai įdomu „atkasti“, kartu su aktoriais išgyventi, atskleisti žiūrovams.
Kokia yra mano recepcija? Pirmiausia atskyriau Beckettą dramaturgą nuo Becketto režisieriaus. Pastarasis pridėjęs konkrečių remarkų, kaip turi atrodyti veiksmas, scena, apšvietimas. Jis nurodo, kad scenoje kalbasi trys urnos – šito nesinorėjo paisyti. Taip pat atsisakiau modernistinės vaidybos, greitakalbių ir pan. Priartinau jį prie psichologinio teatro. Ir tada atsiskleidė kitas Becketto grožis, dialogo prasmės... Toliau atsirado ir nuorodos į šiuolaikinį kontekstą, pvz., į Lyncho muziką...
– „Komedija“ turbūt buvo „kietas riešutėlis“ komandai – „aistrų verpetų“ patirtys, vidinis sukrėtimas po jų (gal ir destruktyvi jausena) visiems pažįstamas, bet kaip tai scenoje nebuitiškai išreikšti, kaip išgirsti ir žodžiu perteikti Becketto teksto minčių vingrybes, rasti vaidinimo stilių ir žanrą? Kas pavyko, o kas liko būsimų repeticijų siekiniu?
– Taip... Nemažai dalykų išsiaiškinome per repeticijas. Antra vertus, užteko išminties medžiagos ,,neužtąsyti“, nes yra riba, kur reikia „vitgenšteiniškai“ tarti, kad yra mistika, ir tiek. Nežinomybė, kurią palieka Beckettas, turbūt ir buvo tas masalas, kuris leido mums tiek išbūti su šia pjese... Anksčiau dirbau OKT literatūrinės dalies vedėju, todėl pagarbus santykis su literatūra man įprastas. O vaidyba, turbūt, – iš Oskaro repeticijų, kai kartu kūrėme „Hamletą“, kitus spektaklius. Žanriškai spektaklis artimas OKT teatre kurtiems spektakliams pagal Sarah Kane dramaturgiją: „Geismui“, „Apvalytiesiems“.
Nuo pat pradžių norėjosi paimti aukštą natą – jokių diskusijų dėl žanro nebuvo. Sunkiausia buvo priartėti prie beketiškų intonacijų. Repetuota daug, kartais dar kai kas stringa, bet kuomet pavyksta, išgyvenu satisfakciją... Becketto kalba kardinaliai priešinga lietuviškam lyrizmui, dainingumui. Kai kurios aktorės nemažai vargo, kol iš kalbos ,,išrūkė“ paskutines sentimentalumo gaidas. Nemažai vargo su manimi, nes aš tapau tikru sentimentalumo persekiotoju ir koneveikėju... Gerai, kad turėjau savo netolerancijos sąjungininkų: ypač paminėtinas diplomuotas filologas, aktorius Zigmas Pakštaitis.
– Alytaus miesto teatre dirbate kultūros projektų vadybininku. Kokius nebanalius kultūros projektus norėtumėte įgyvendinti šiame teatre?
– Taip, nuo praeitų metų vasaros dirbu vadybininku šiame teatre, laikinai pavaduoju į motinystes atostogas išėjusią darbuotoją. Bandau įsigyventi ir teatre, ir mieste. Kai kurie projektai atsiranda iš tos sąsajos, kiti importuojami. Rašiau tarptautinį projektą su režisiere Christine Friedrich iš Vokietijos. Ji norėtų Lietuvoje sukurti spektaklį pagal Dostojevskio romaną „Užrašai iš mirusiųjų namų“. Buvau sugalvojęs unikalų projektą Lietuvos šimtmečio paminėjimui – pagal Peterio Sloterdijko metodą perskaityti lietuviškus valstybinius temperamentus. Taip pat rašiau paraišką B.Brechto „Baalui“, kurį pasižadėjau išversti iš vokiečių kalbos, atlikti redakciją, režisuoti. Viskas perniek – jokio valstybinio finansavimo. Banali nebanalių projektų pabaiga. Gal dar pavyks... Laukia antras paraiškų svarstymo turas.
O teatras generuoja kitus projektus, ypač pažymėtina kūrybinė laboratorija ,„ARTyN“, kuri įvyks vasarą, ją kuruoja teatro direktorė Inesa Pilvelytė. Man pavesta teatro festivalio „com.medija“ (buvęs festivalis „Tegyvuoja komedija!”) meno vadovo funkcija – tai atsakinga ir maloni pereiga! Be to, prisidedu prie edukacinio teatro klubo „ŽALIA“ veiklos...
Kalbėjosi Ridas Viskauskas
