– Ar tada, kai kilo mintis rengti šį festivalį, tikėjote, kad jis taps kiekvieną spalį klausytojų laukiama tradicija?
– Gal nekuklu, bet aš tuo tikėjau – tokia mano vizija ir buvo. Šis žanras yra reikalingas būtent šiam laikui, o tai, kad jis gyvuoja, auga ir plečiasi, rodo, kad buvau teisus. Mes ieškome dar galimybių plėstis. Šiuo metu per festivalį mūsų komandos važinėja trimis skirtingomis kryptimis į skirtingas Lietuvos vietoves, bet norinčių ir galinčių tai daryti yra daugiau. Mūsų festivalis – vienas iš nedaugelio, kuris aplanko tokius kaimelius kaip Skapiškės, Dieveniškės ir kitus, ten atveža užsienio svečių, labai gerų muzikantų. Mūsų svečiai susitinka su vietos bendruomenėmis, bendrauja su tais žmoneliais – ten daug šilumos, džiugesio ir mes ten labai laukiami.
– Kaip skiriasi didžiųjų miestų ir mažų miestelių klausytojai?
– Vilnius labai išlepintas įvairių kultūros renginių, jau galime kalbėti ir apie besiformuojantį tam tikrą gurmanišką skonį, nors ir jame mums tikrai netrūksta dėmesio. Bet nuvažiavę į mažus miestelius ar kaimelius sutinkame nė kiek ne mažesnį širdingumo laipsnį, tik klausytojai yra labiau ištroškę.
Mes darome priešingai – dainuojame išmintingus tekstus, puikią poeziją, atlaikančią laiko išbandymus, kalbančią apie bendruosius dalykus, kurie suprantami kiekvienam žmogui. Tai padeda žmonėms gyventi.Didmiesčiuose net per vaikų koncertą reikia įdėti daugiau pastangų, kad jie įsitrauktų, pamirštų aplinką ir taisykles, kurias nuo vaikystės nešiojasi. O kaimeliuose jie daug lengviau prisideda, šypsosi, dainuoja. Ir tas džiaugsmas nėra paikas pasiskeryčiojimas, patrypčiojimas – jis ateina iš vidaus. Išmintingas džiaugsmas. Todėl šiuo laiku jis yra ypač svarbus tiek mūsų šaliai, tiek visai žemei.
Šiuo metu žiniasklaida, transliuodama neigiamas žinias, visuomenei siunčia negatyvų impulsą. Siūlau savaitę neskaityti jokios spaudos, nežiūrėti televizoriaus ir pasižiūrėti į žmonių savijautą – jie bus daug džiaugsmingesni. Visas tas informacijos srautas pakerta jėgas kovoti ir išlikti šiuo laiku. Mes darome priešingai – dainuojame išmintingus tekstus, puikią poeziją, atlaikančią laiko išbandymus, kalbančią apie bendruosius dalykus, kurie suprantami kiekvienam žmogui. Tai padeda žmonėms gyventi.
– Ir vis dėlto prieš savaitę surengėte viešą diskusiją su visų dainuojamosios poezijos festivalių organizatoriais, kalbėjote apie tai, kad jūsų skleidžiama šviesa valstybės nevertinama...
– Taip, kalbėjome apie tai, kodėl dainuojamąją poeziją apeina visi kultūros rėmimo fondai. Mums aiškinama, kad nėra aišku, kur priskirti šį žanrą, neva tai nei literatūra, nei muzika. Yra muzikos festivaliai, yra literatūros festivaliai, o dainuojamoji poezija – čia kas?
– Bet juk dainuojamoji poezija nėra naujas žanras, kurio valdininkai dar nespėjo pažinti, pamėgti – jos istorija tęsiasi ne dešimt metų?
– Per pastaruosius dešimt metų dėl kryptingos veiklos šis žanras įgauna struktūrą. Prieš penkerius šešerius metus Lietuvos radijuje buvo laida apie dainuojamąją poeziją ir man reikėjo vadovams atsakyti, ar Lietuvoje yra dainuojamosios poezijos atlikėjų. Sakiau, o kaip mes sužinosime, jei nėra reguliarių koncertų?
Mokytojų namų svetainėje prasidėjo koncertai, festivalis „Tai – aš“, moksleivių konkursai, studentiški festivaliai, tada atsirado vasaros festivaliai – dėl šios sistemingos veiklos žanras įgauna mastelį. Tačiau valdininkų mąstymas labai inertiškas...
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lietuvos bardų vieša diskusija |
Vieša diskusija mes parodėme, kad visų pagrindinių dainuojamosios poezijos festivalių organizatoriai yra vieningi. Kiekvienas festivalis yra skirtingas, turi savo veidą – mes nekonkuruojame. „Akacijų alėja“ šiemet Kulautuvoje sulaukė 12 tūkst. klausytojų. Ir mes sulauktume panašiai tiek, jei nebūtume priversti kelti bilietų kainų. Mums širdis kraujuoja – juk mūsų klausytojai yra jaunimas, mūsų ateitis!
Jei norime, kad jaunimas neišvažiuotų, reikia jiems padėti, su jais bendrauti, kalbėti, būti su jais. Mums to neleidžia! Tam, kad mes išliktume, turime kelti bilietų kainas ir kirsti šaką, ant kurios sėdime. Tas yra liūdniausia. Prevencijai, kai kas nors atsitinka, mes skiriame pinigų, bet ar negalime būti sąmoningesni ir skirti pinigų, kol žmonės neišvažiavę, kol jie dar yra čia? Kodėl negalime pasidžiaugti daugybe dalykų? Skatinti kūrybą, kuri padeda išlikti sunkiomis aplinkybėmis.
Abiejuose mūsų kuruojamuose festivaliuose – ir „Tai – aš“, ir „Purpurinis vakaras“ – skiriamas dėmesys jaunimui. Ten vyksta specialios dirbtuvės, kur su jaunimu dirba geriausi mūsų atlikėjai. Jie gauna galimybę pasirodyti ant scenos. Gal po penkerių ar dešimties metų juos žinos plačioji visuomenė, bet jiems pasirodyti reikia dabar!
Kita vertus, džiugu, kad festivalis auga, kad prisideda vis daugiau naujų talentingų žmonių. Festivalyje „Tai – aš“ visada įvertiname debiutą, jam skiriame ir piniginę premiją. Nuo šių metų apdovanosime ir už literatūros tekstą.
Tie, kas galvoja į priekį ir ne tik apie save, o apie visą kraštą, turėtų tai išgirsti. Bet aš tikiu, kad vienybė yra didelė galybė. Šio žanro atlikėjai yra pakankamai vieningi, todėl mes tikrai galime daug nuveikti.
– Ir jau veikiate – per tuos aktyvios veiklos metus klausytojų ir gerbėjų skaičius nuolat auga...
– Žinoma. Jei tu sodini ir prižiūri, tai ir auga. Švietimo ministerijos niekaip nepavyko įtikinti, kad moksleivių dainuojamosios poezijos konkursą reikia įtraukti tarp visų olimpiadų. Niekas nenori įsileisti naujų dalykų. O tu vis tiek darai – per pažįstamus ir pan. Ir tai vyksta!
Ačiū Dievui, atsirado labai veiklus Vytauto Kernagio fondas, kuris tuo pačiu užsiima. Nežinau geresnio mokytojo ir geresnės literatūros kaip Vytauto Kernagio ankstyvoji kūryba. Tegul jaunimas girdi, kaip reikia dirbti su tekstu, kaip galima išdėlioti mintį. Vis daugiau jaunų žmonių pasiima instrumentus – ne kokius kitus daiktus! Jie parkuose groja, kuria... Argi tai ne nuostabu? Ko daugiau norėti?
– Vadinasi, jūsų koncertuose galima paneigti visus kaltinimus šiuolaikiniam jaunimui, kad jis pasiduoda vartotojų kultūrai?
– Kategoriškai su šiais kaltinimais nesutinku. Toks jaunimas, kuris yra kaltinamas, yra vaisius dabartinės vykdomos politikos. Jie yra tiesiog atspindys. Apie 30 metų dirbdamas su jaunimu teatro studijoje visada ginčijausi su nuomone, kad nėra motyvuoto, kūrybingo, be galo gražaus ir šviesaus jaunimo. Yra! Tik suteikite jiems galimybes būti. Mūsų šalis niekada nestokojo talentų. Tai reikia skelbti per televiziją ir visą žiniasklaidą. Kiek galima skalbti tuos nešvarius baltinius ir juokauti su nešvankybėmis! Aš vis tiek neabejoju, kad išgyvensime ir mūsų laukia šviesi ateitis. (Šypsosi.)
– Į jūsų festivalį atvyksta daug užsienio svečių. Kokią vietą šis žanras radęs kitose šalyse?
– Latviai mums pavydi, mūsų festivalis juos globoja. Skandinavijoje šį žanrą daugiau klauso vyresni žmonės – jie netgi vadina dainuojamąją poeziją išminties dainomis. Tai, kad mūsų didžioji dalis klausytojų yra jaunimas, užsieniečiams kelia nuostabą. Čia esančių atlikėjų dėka mes randame kalbą su jaunimu.
Tokio kito festivalio kaip „Tai – aš“ nežinau Europoje. Nesakau, kad nėra šio žanro festivalių, tiesiog nėra tokio. Jei nuvažiuoji į Sankt Peterburgą, turi dainuoti rusiškai, nuvykęs į Angliją – angliškai, Prancūzijoje – prancūziškai. Tuo tarpu mūsų festivalyje visi gali dainuoti savo kalba ir rodyti savo kultūrą.
Ar galime įsivaizduoti, kad viena geltona gėlė pievoje atsistotų ir pasakytų: „Aš esu gražiausia, todėl šiemet visi žydėsime tik geltonai!“ Mes juk galime dalytis, galime suprasti.
Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad Lietuvoje nėra motyvuoto, kūrybingo, be galo gražaus ir šviesaus jaunimo. Yra! Tik suteikite jiems galimybes būti.– Dabar Gediminas Storpirštis tikriausiai yra tiek pat žinomas kaip aktorius, kaip ir bardas. Kodėl būtent šis žanras jus papirko?
– Aš, aišku, esu Vytauto Kernagio, Kosto Smorigino, Olego Ditkovskio, Andriaus Kulikausko sekėjas. Augau klausydamas jų muzikos.
Tikra poezija yra išminties kalba – norint ją padaryti prieinamą ir suprantamą visiems žmonėms, reikia muzikos. Juk šiais laikais nėra laiko skaityti storų knygų, leisti sau gydytis tris mėnesius ar pusę metų – išgeri tabletę ir eini toliau dirbti. Todėl šiuo laiku dainuojamoji poezija tampa išlikimo raktu.
Jeigu mano vardą žino, tai tik dėl to, kad apsiėmiau dainuojamąją poeziją sisteminti, nes supratau, kad grojant po vieną šis žanras neišsilaikys. Džiaugiuosi, kad tai darau ne tik aš – atsiranda nauji festivaliai, jaunimas, kuris kuria.
Aš negaliu skųstis, kad neturiu darbų, turiu. Naujus spektaklius repetuoju, jiems muziką rašau. Bet esu ten, kur esu reikalingas, ir jaučiuosi laimingas, kad esu reikalingas. Esu įsitikinęs, kad duoti yra svarbiau negu imti. Gediminas Storpirštis niekur kitur neišvažiuos gyventi ir jis džiaugiasi, kad gyvena čia, Lietuvoje. (Šypsosi.)
– Virgis Stakėnas šių metų festivalio „Tai – aš“ leidinyje parašė, kad Gediminas Storpirštis yra laimingas, nes turi savo festivalį, liaudies meilę, daug gerų dainų, sūnų – kūrybos tęsėją – ar dar ko nors jam reikia?
– Žinoma... Aš nespėju įgyvendinti idėjų... Esu be galo dėkingas likimui, kad turiu tiek galimybių ir tiek skirtingos veiklos. Bet tikriausiai 80 proc. tos veiklos sugalvoju pats – kas trukdo kitiems tai daryti?.. Kai matysiu, kad dauguma žmonių yra laimingi, tada bus galima iškeliauti...
