„Aš nemanau, kad santykiai lageryje buvo labai gražūs, ten nebuvo labai daug draugystės ir pagalbos (...) Gali būti taip, kad žmonės pasakodami prisiminimus, pasakodavo tik tai, kas siejosi su bendrumo tema“, – sausakimšai salei tvirtino autorė.
Ji skaitė ištraukas iš romano „Amo supynės“, atskleidė žiūrovams romano idėjas ir jų prasmę. Moteris tvirtino, kad jos kalbinti lageriuose buvę žmonės pasakojo, kad „žmogaus savastis ekstremaliomis sąlygomis nepasireiškė kaip gėrio grynuoliai“, ir tam didelės įtakos turėjo alkis.
„Žmogus stengiasi rūpintis savimi, pats išlikti gyvas ir ta bendrystė yra sulaužoma (...) Atsirasdavo nauji santykiai, paremti tik materialia nauda“, – kalbėjo Nobelio literatūros premijos laureatė.
„Ta bendrystė lageryje buvo priverstinė. Tie žmonės būdavo suvedami ilgam laikui, buvo karinė jėga, kuri laikė juos arti vienas kito. Niekas neklausė, ar ta bendrystė yra maloni“, – tvirtino autorė.
Anot jo, žmonių bendrumas darbo stovyklose atsirasdavo dėl lagerio kasdienybės, netgi buvo sukuriamas bendras žodynas.
Kalbėdama apie buvusių sovietinių valstybių išgyvenimus ir prisiminimus apie SSRS laikus, ji sakė, kad nereikia tikėtis, kad viskas bus greitai pamiršta, tačiau reikia naudotis galimybėmis keistis.
„Tos diktatūrinės visuomenės turi problemų su patirtimis ir patirtis velkasi iš paskos, reikės laiko, kol pasimirš praeitis (...) Kažkuria prasme tai kolektyvinė patirtis, bet iš kitos pusės tai ir kiekvieno patirtis – kiekvienas turi išgyventi sužalojimą, kiekvienas turi rasti išeitį, ir nereikia tikėtis, kad tai gretai pasimirš“, – kalbėjo autorė.
H.Muller yra parašiusi nemažai knygų, kuriose atskleidžia sovietinės Rumunijos vadovo Nicolae Ceausescu režimą ir tai, kaip Rumunijoje buvo elgiamasi su vokiečių mažuma.
Būten už tai jai 2009 metais skirta Nobelio literatūros premija. Akademija ją pavadino rašytoja, kuri „su poezijos koncentracija ir prozos atvirumu vaizduoja bedalių kraštovaizdį“.
